Dionyzas Varkalis: muziejai ugdo tautiškumą

Vakar Tautos dainiaus Jono Mačiulio-Maironio gimtinėje Pasandravyje surengtoje iškilmingoje ceremonijoje gyvąją Klaipėdos legenda vadinamam Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus muziejininkui D.Varkaliui suteiktas Metų muziejininko vardas. Šiuo titulu kiekvienais metais minint Tarptautinę muziejų dieną (gegužės 18-oji) įvertinamas labiausiai pasižymėjęs šalies muziejininkas.

D.Varkalio pristatinėti nereikia ne tik klaipėdiečiams. Vienintelio šalyje Kalvystės muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas, aktyvus visuomenininkas, Sąjūdžio dalyvis ir buvęs jūreivis. Seni jūrų vilkai iki šiol pasakoja, kad laivų mechaniko D.Varkalio restauruotų laivų mechanizmai veikė tiksliai it šveicariški laikrodžiai.

„Aš esu dvipusis žmogus. Pusę savo gyvenimo skyriau jūrai, kitą pusę paaukojau paveldui. Sukaupiau tūkstančius pačių įvairiausių eksponatų, rinkau viską, kas susijęs su Klaipėdos kraštu ir jo pokario partizaniniu judėjimu. Viską atidaviau muziejams. Padovanojau visus savo turtus ir vienintelis dabar likęs mano turtas yra dviratis. Daugiau nieko vertingo neturiu. Viską atidaviau valstybei, nes maniau, kad visiems reikės tos Lietuvos. O pasirodo, kad taip nėra. Mažai kam jos reikia, visiems reikia tik pinigų“, - važiuodamas į Pasandravį vakar su „Vakaro žiniomis“ pokalbį pradėjo Dionyzas Varkalis.

- Jūs, kaip niekas kitas, galite pasakyti, ar šiandien Lietuvai dar reikalingi muziejai?

- Čia labai gera tema. Šiandien Lietuvos muziejai yra šventovės, Lietuvos išlikimo ir jos istorijos institucijos. Per savo edukacines pamokas jie skleidžia lietuvybę ir neleidžia užmiršti mūsų istorijos. Tai šventos vietos todėl, kad istorikai istoriją gali pakreipti į vieną ar kitą pusę. O muziejai ją pateikia tikrą ir nesufalsifikuotą.

Ir tai vienintelis šaltinis, kur per vykstančias edukacines pamokas mes galime labai plačiai bendrauti su moksleiviais ir jaunimu. Mūsų vaikai yra atitrūkę nuo gyvenimo. Juk tautinė mokykla buvo visiškai sužlugdyta. Neseniai jaunimo klausinėjo, kas tai yra lietuviški piliakalniai ir kam jie reikalingi. Iš dešimties atsakė tik vienas ar visai niekas tiksliai nežinojo. Todėl muziejus yra likęs vienintelis būdas skleisti Tautos išlikimo istoriją.

- Ar užtenka muziejams valdžios dėmesio?

- Pasakysiu taip. Šiuo metu valstybėje yra didesnių problemų. Tiesiog milžiniška - emigracijos. Mano nuomone, šiandien pirmutinis valstybės reikalas yra visais įmanomais ir neįmanomais būdais stabdyti emigraciją iš Lietuvos.

O valstybei ir savivaldybėms priklausantys muziejai kol kas, šiaip ne taip, tačiau išgyvena.

- Ar tobulėjant virtualioms technologijoms nemažėja lankytojų srautai?

- Galiu pasakyti tik apie savo muziejų. Štai vakar ir užvakar per dieną sulaukiau apie šimto lankytojų. Tarp jų buvo užsieniečiai, vaikai. Reikėtų pamatyti, kaip mes vedame užsiėmimus vaikams. Mes dirbame tikrai labai rimtą darbą.

- Ar kartais nepasigailite pusę gyvenimo kauptą turtą padovanojęs muziejams?

- Niekada nesu pasigailėjęs. Tam paaukojau visą po jūros likusį gyvenimą. Ypač Mažajai prūsų Lietuvai. Todėl, kad ši Tauta buvo sunaikinta ir jos jau nebėra. Ką sukaupiau, padovanojau kokiems penkiems ar šešiems muziejams, prisidėjau juos kuriant. Ir šiandien man jie visi yra labai brangūs ir svarbūs, kiekvienas atlieka savo funkcijas, todėl negaliu išskirti nė vieno. Su visais jais bendrauju, nes tai mano kūdikiai.

- Kokią matote muziejų ateitį?

- Jei ir toliau bus dirbama, kaip dabar, jie tikrai ją turi. Dabar muziejai daro tai, ką turi daryti mokyklos - kelti Tautos išlikimo klausimą, bendrauti su jaunimu, puoselėti ir rodyti Tautos istoriją.