Aurimas Eidukaitis: "Gimiau tam, kad tapyčiau"

Galbūt ši Aurimo svajonė išsipildys taip pat, kaip prieš porą metų garsiai žurnalistams pasakytas troškimas pragyventi vien tik iš kūrybos.

"Sutapimas ar ne, tačiau kaip tik po to interviu, prieš porą metų, pradėjau bendradarbiauti su viena Kauno galerija ir nuo to laiko galiu sau leisti užsiimti vien tik tapyba. Galerija suteikia puikias galimybes kurti ir negalvoti apie kitus darbus", - pasidžiaugė Aurimas.

Ką vadintumėte didžiausiu, reikšmingiausiu pastarųjų metų įvykiu savo gyvenime?

Tikriausiai tai, kad įstojau į Lietuvos dailininkų sąjungą.

Kas šiuo metu jums yra svarbu tiek kūryboje, tiek gyvenime?

Kartais jau nebeskiriu gyvenimo nuo kūrybos, atrodo, kad tai - vienas ir tas pats. Jei ne žmona ir vaikai, tikriausiai visai neišeičiau iš savo susikurto pasaulio. Deja, dailininkams neužtenka dirbti 8 valandas ir ramiai vakaroti prie televizoriaus. Mes, o tiksliau mūsų pasąmonė dirba nuolat net ir sapnuose. Šis kūrybinis varikliukas be pertraukos gamina naujas idėjas, be kurių nutrūktų tapymo procesas.

Ar galėtumėte netapyti? Ką darytumėte, jeigu negalėtumėte?

Tikrai negalėčiau netapyti. Gimiau tam, kad tapyčiau. O jei dėl kokių nors priežasčių negalėčiau tapyti, tai tapyčiau mintyse arba pradėčiau mokyti kitus tai daryti, kad būčiau arčiau šito džiaugsmo.

Jeigu pasaulyje nebūtų spalvų - tai...?

Tapyčiau nespalvotus paveikslus.

Ko niekada netapytumėte?

Kaip tik prieš keletą dienų lankiausi Šarūno Saukos parodoje ir pagalvojau, kad daugumos dalykų, kuriuos jis vaizduoja, aš šiuo metu negalėčiau tapyti savo drobėse. Bet tai Sauką daro išskirtinį ir galiu tik žemai nusilenkti tokiam talentui.

Kokie žmonės pasirenka jūsų paveikslus? Ką jie traukia, kam nepatinka?

Sakyčiau, kad mano paveikslus renkasi labiau išsilavinę žmonės. Savo paveikslais visada perteikiu kokią nors mintį, istoriją, kuri verčia žmones mąstyti, kurti ir analizuoti. Žinau, kad ne vienas su medicina susijęs asmuo yra įsigijęs mano darbų, ir ne po vieną. Taip pat - teisėjai, advokatai, verslininkai ir panašiai.

Mano tapyba tikriausiai nepatinka kitiems tapytojams. Tiems, kurie tapo kitokiu stiliumi ir tokios tapybos tiesiog nemėgsta.

Kaip pats reaguojate į jau sukurtus paveikslus? Kaip kinta santykis į juos užtepus paskutinį potėpį? O gal paveikslas įdomus tik tol, kol tapote?

Galiu pasakyti, kad tokio paveikslo, kuris 100 procentų mane tenkintų, dar nenutapiau. Jeigu nutapyčiau šedevrą, tai nebebūtų dėl ko tobulėti ir stengtis. Paveikslo kūrybos procese turbūt įdomiausias etapas - paveikslo idėjos atsiradimas, jos suformavimas ir paruošimas tapymui. Dar įdomi drobės tapymo pradžia. Paskui norėtųsi praleisti tą ilgąjį darbo procesą, kai tenka nuo ryto iki vakaro, savaitę, dvi ar daugiau sėdėti prie vieno darbo ir tepti dažus. Atrodo, kad tai turėtų būti malonumas, tačiau mano tapyba reikalauja daug kantrybės. Žinau, kad greito rezultato nereikia tikėtis.

Be abejo, kai darbas būna užbaigtas, užplūsta džiaugsmo banga, tačiau niekada iki galo nebūnu patenkintas rezultatu.

Dažnai kūrybingi žmonės turi ne vieną talentą. Galbūt ir jūs dar ką nors kuriate, ko dar neviešinate?

Ne, daugiau talentų neturiu, man užtektų ir tą vienintelį ištobulinti iki aukščiausio lygio.

Kūrybiškumas - išsenkanti energija. Kaip jūs ją papildote? Kas jus įkvepia kūrybai?

Man ta energija dar neišseko. Turiu daug idėjų, kurias dar reikia įgyvendinti ateityje.