Viešai darbo paprašęs vyras: aš negaliu patikėti

„Kiek skambučių sulaukiau – aš negaliu patikėti. Praktiškai jau turiu ir darbą“, – sunkiai tvardydamas šypseną pasakojo jis. DELFI primena, kad sunkiai besiverčiantis vyras maldavo jam padėti surasti be kokį darbą.

Negali atsistebėti žmonių gerumu

Artūras sakė, kad jo telefonas, kurio numeris buvo paskelbtas viešai, netilo dar ketvirtadienį, skambučiai nesiliauja ir penktadienį.

„Ir vakar kaito telefonas, ir šiandien skambina. Turiu tiek tų pasiūlymų, net negalvojau, kad yra tiek daug gerų žmonių. Sulaukiau gal apie 70 skambučių, kai buvo siūlomi konkretūs darbo pasiūlymai“, – stebėjosi jis.

Anot Artūro, jam siūlyti įvairiausi darbai visur Lietuvoje – nuo pašto nešiojimo iki ūkininkavimo. Tačiau labiausiai jį sudomino pasiūlymas dirbti Klaipėdoje su elektros instaliacijomis.

„Sprendžiau, ką rinktis, atsižvelgdamas į tai, kad darbo krūvis nebūtų labai intensyvus. Norėčiau ir dirbti vienas. Aš toks vienišius esu, nenoriu draugijos, nieko. Vakar važinėjau, šiandien važinėju. Elektriko darbas gal ir negalutinis, nežinau dar. Yra labai daug variantų“, – sutrikimo dėl pasipylusių pasiūlymų gausos neslėpė jis. Artūras aiškina ketvirtadienio vakarą net negalėjęs užmigti – tiek jį sujaudinęs lietuvių gerumas.

„Tiek tų žinučių, skambučių, dėmesio. Labai labai ačiū, Dievo palaimos visiems. Kai tiek metų vis ieškai, bandai užsikabinti už to gyvenimo... O čia atsirado žmonių. Duok Dieve jiems sveikatos. Pats jos neturiu, bet iš visos širdies kitiems linkiu“, – graudinosi pašnekovas.

Darbe nutiko nelaimė DELFI primena, kad Arūno istorija portale buvo aprašyta ketvirtadienį. Jis pasakojo prieš pusantrų metų nelegaliai dirbęs vienoje statybų įmonėje, kol nukritusi konstrukcija nukirto jam kairės rankos pirštus, ir nuo to laiko kenčiantis skurtą.

„Konstrukcijos, dar vadinamos stelažais, gal lengviau įsivaizduoti, buvo blogai sujungtos. Tai ne mano kaltė, nebuvau už tai atsakingas, dirbau tik tinkuotoju. Jos krito iš maždaug 12 metrų aukšto. Gerai, kad vieną ranką spėjau patraukti, buvau dviem rankom įsikibęs. Tačiau netekau kairės rankos pirštų. Nukritau iš maždaug 4 aukšto. Toliau nelabai ką prisimenu, kai gulėjau ligoninėje, kolegos tik pasakojo, kad dar blaškiausi po aikštelę ieškodamas savo pirštų. Buvau ištiktas šoko“, – sunkiai žodžius rinko pašnekovas.

Pasak Artūro, krisdamas iš tokio aukščio jis stipriai susitrenkė, susmuko stuburo slanksteliai, susižalojo ir kelį.

„Tačiau šis darbas buvo nelegalus, vyko ilgas bylinėjimasis. Susiradau jauną advokatą, neseniai teisę baigusį, kuris padėjo man nemokamai. Priteisė maždaug pusantro tūkstančio eurų. Tačiau vyko reabilitacija, gydymas, susidarė skolos už butą, kol viską atidaviau, likau... Žinote, labai sunku. Dabar, kiek gyvenime turiu, tiek turiu“, – graudinosi Artūras.

Maža to, iš tiesų, jam iki šiol nepavyko susitvarkyti dokumentų dėl turimo neįgalumo. Pašnekovo teigimu, užsitęsė bylinėjimasis, o kol nesibaigė jis, Artūras neturėjo ir reikiamų dokumentų.

„Niekas nieko neatsiprašė, paprasčiausiai tik kaltino, kad pats kaltas, esą jei mačiau, kad konstrukcijos netvirtos, nereikėjo lipti. Bet juk ne aš jas rinkau. Neįgalumas per tiek laiko dar nesutvarkytas, kol truko bylinėjimasis, kol viskas, tik dabar reikės eiti į komisiją. Neturiu nei pažymėjimo, nieko. Ką galiu parodyti? Kad pirštų neturiu?“, – klausė jis.

Imasi kone bet ko

Dabar jis priklauso tik Darbo biržai, tačiau kaip sveikas žmogus. Jokių oficialių pajamų šiuos metus pasakojo negaunantis, verčiasi tik imdamasis darbų pas tuos, kurie jų pasiūlo.

„Pajamų jokių nėra. Tik jei atsitiktiniai darbai papuola. Valymas, dar kažkas. Ieškau tokių, žiūriu skelbimus, stengiuosi nuvažiuoti, su žmogumi gyvai pakalbėti. Jei jam reikia, tą darbą padarau, bet, žinote, tai vienos ar dviejų dienų veikla. Taip ir sukuosi. Tačiau, aišku, neužtenka. Man labai sunku. Ko gero, teks atsisakyti ir buto, pernelyg sunku išlaikyti“, – svarstė Artūras.

Tačiau prieš nelaimę Artūras pasakojo išbandęs daug skirtingų darbų. Pavyzdžiui, dengė stogus, dirbo šaltkalviu, padavėju. „Žinote, man 52-eji, turiu daug profesijų ir daug ką moku“, – kreipėsi į galinčius padėti jis. Šiuo metu Artūras gyvena Klaipėdoje.

Paprašė pagalbos

„Mielieji, turintys užuojautos širdyje bent kruopelytę. Šiandien man nutiko labai labai skaudus gyvenimo patyrimas. Tikiuosi, Jūs suprasite. Visa istorija prasidėjo senamiestyje, kai ėjau link pastatytos mašinos. Priėjo vyras prie manęs, kokių 55 m., labai tvarkingai apsirengęs, inteligentiškas, nuleido akis ir sako drebančiu balsu: „Gal galite duoti 5 centus?“.

Na, pagalvojau, gal žmogui pritrūko 5 centų, reikia duot, nesupratau, kad jis prašo išmaldos taip atsargiai, bailiai ir nejaukiai. Staiga pridūrė: „Man maistui“. Tada pažiūrėjau į akis ir pamačiau kraupų vaizdą – žmogus pirmą kartą gyvenime prašo išmaldos“, – susitikimą su Artūru feisbuke aprašė klaipėdietė Vaida.

Jos teigimu, Artūras nežinojo, kaip ištarti šį sakinį, prieiti prie žmogaus, drebėjo kaip vaikas, jo širdis lipo lauk. Surinkusi pusantro euro, ji įdavė juos jam, tačiau šis labai nustebo, išsigando, net nenorėjo imti. „Atsisėdau į mašiną, galvoju, kaip gaila, kad taip būna, kai ateina ta diena. Apsisukinėju išvažiuoti su vyru, tik staiga atsisuku ir matau jį, gražiai, tvarkingai apsirengusį, su inteligentišku šalikėliu, tvarkingai susišukavusį, tarp stovinčių mašinų verkiantį. Ašaras žmogus šluostė drebančia ranka, visos kojos virpėjo“, – prisiminė Vaida.

Maldavo vieno – darbo Tuomet ji pasakojo nebeištvėrusi – sustabdžiusi automobilį, grįžusi atgal ir pribėgusi prie Artūro.

„Greitai įkišau 10 eurų ir apsikabinau. Pradėjome verkti kartu. Bandžiau jį raminti, paklausti: „Kodėl“? Staiga supratau. Žmogui nutiko nelaimė, neteko kairės rankos pirštų. Jis ramiai papasakojo savo istoriją: „Netekau pirštų, iki lapkričio vidurio tvarko neįgalumo dokumentus, neįgaliųjų Darbo birža nepriima, kol nėra dokumentų, galiu nueiti tik į valgyklą. Bet į valgyklą einu tik kai niekas nemato, man labai gėda. Bet vis tiek šiandien buvau balsuoti, pasijutau reikalingas ir svarbus asmuo“. Taip jis ramiu tonu dėstė savo istoriją. Pakalbėję abu nusišluostėm ašaras ir nuėjom savo gyvenimo duotais keliais. Turbūt nedaug kas yra matęs, kai žmogus pirmą kartą gyvenime ištiesia ranką. Užsirašiau jo telefono numerį, jis ieško bet kokio darbo: sargas, budintis, telefono operatorius, skrajutes nešioti. Jis maldavo vieno – darbo“, – tikino istorija pasidalinusi moteris.