Veikdami po vieną nieko nepakeisime

Teismas bankroto bylą 1996 metų rugsėjo 13 dieną, penktadienį, 13 val. ir 13 minutę oficialiai veikti pradėjusiai „10 talentų“ mokyklai iškėlė išnagrinėjęs Mokesčių inspekcijos prašymą. Kaip juokauja šios, jau neegzistuojančios, mokyklos įkūrėjas ir vadovas V.Chomičenkas, nuo nelaimingu laikomo skaičiaus skirto likimo pabėgti nepavyko. Liko tik pasidžiaugti, jog šis „bėgimas“ užtruko labai ilgai ir buvo labai sėkmingas. Tačiau sulaukus Mokesčių inspekcijos pretenzijų dėl per 18 tūkst. eurų skolos valstybei, V.Chomičenkui linksma tikrai nebuvo.

„Kaltino nemokėjus pelno mokesčio, nors aš jokio pelno neturėjau ir neturiu. Viską, ką žmonės paaukodavo ar gaudavau, kaip labdarą atidaviau vaikams. Taip, čia yra ir mano kaltė, nes kai prieš 10 metų buvo pavogti įstaigos dokumentai, jų apskritai niekas daugiau netvarkė. Niekas mums savanoriškai padėti nenorėjo, o pinigų samdyti buhalterį mes neturėjome. Man pačiam dokumentų tvarkymas yra aukštoji matematika, kurios aš visiškai nesuprantu. Prašiau Mokesčių inspekcijos pagalbos, net siūliau pamažu grąžinti skolą iš žmonių paaukojamų 2 procentų pajamų mokesčio, tačiau jos nesulaukiau. Inspekcija tik skaičiavo delspinigius ir, nors nurašinėjo mums paaukotus pinigus, skola tik didėjo“, - sakė V.Chomičenkas.

Padedamas neabejingų žmonių, klaipėdietis pamažu susitvarkė su užgriuvusiomis problemomis ir šiandien toliau rūpinasi likimo nuskriaustais vaikais. Tik mokykla „10 talentų“ virto asociacija „20 talentų“. Bet pavadinimas nieko nepakeitė. Klaipėdos miesto savivaldybės valdomos bendrovės suteiktose patalpose šeimose negaunamos žmogiškos šilumos, šiltos arbatos ar lėkštės sriubos visada sulaukia apie 40 iš gatvės ištrauktų mažųjų klaipėdiečių.

„Viskas susitvarkė ir aš vėl galiu rūpintis vaikais, o ne popierizmu“, - kalbėdamas su „Respublika“ džiaugėsi V.Chomičenkas.

- Ar, kaip iš giedro dangaus, užgriuvusios bėdos nesumažino noro ir toliau padėti vaikams?

- Nė akimirkai. Kai pamatai pas tave ateinančių vaikų žibančias akis ir žinai, kad esi jiems reikalingas, supranti, jog dirbi ne veltui. Toks jausmas yra žodžiais nenusakomas. Kai viską darai dėl vaikų, jie ne tik tavęs klauso, bet ir tikrai gerbia bei myli. Per Vėlykų šventę susirinko per 40 vaikų. Kasdien jų sulaukiu apie dvidešimt. Ne aš liepiu jiems ateiti, jie patys pasirenka. Aš tik turiu taip dirbti, kad jie norėtų ateiti. Vaikai viską puikiai mato ir supranta. Todėl mano žodžiai, jog jie patys turi pagalvoti, ką reikia daryti, kad gyvenimas nenusiristų į pakalnę, būna išgirsti. Tuo labiau kad blogų pavyzdžių jie nuolat mato namuose ar gatvėje.

Aš padedu ir padėsiu tik tokioms šeimoms, kurios pačios stengiasi, dirba ir kabinasi į gyvenimą. Juk ne visiems tai pasiseka, reikia ir pagalbos. Ir kai pamatai, jog pavyko, - supranti, kad dirbai ne veltui. Štai kažkada mano centrą lankę, šiuo metu Norvegijoje dirbantys žmonės, pareiškė, jog nori padaryti gerą darbą ir nupirko socialinius būstus gavusioms sunkiai besiverčiančioms šeimoms tris šaldytuvus, tris virykles ir tris skalbykles.

- Likimo skriaudžiamais vaikais rūpinatės jau per du dešimtmečius. Jų daugėja ar mažėja?

- Daugėja. Ir tai matosi plika akimi. Daugėja tėvų, kuriems trūksta pinigų vaikų užimtumui. Juk dabar visur ir už viską reikia mokėti. Šeimų finansinė padėtis tokia, kad jie vaikus siunčia į lauką, o ne į būrelius, už kuriuos reikia mokėti. O nuo kiemo tik vienas žingsnis iki gatvės ir jos „mokyklos“. Jos įtakai vaikai labai imlūs. O ko iš jų tikėtis, jei jie aplinkui mato tik atitinkamus pavyzdžius. Pas mane jie ne tik gauna šiltos arbatos ir maisto. Mes užsiimame daugybe veiklų, visas sunku net išvardyti. Paišome, mokomės informatikos ir programuoti, groti gitara ar pianinu. Kiekvienas randa sau įdomių užsiėmimų.

- Išgyvenate tik gerų žmonių paramos dėka. Ar neskaudu, kad valdžiai nei jūs, nei jūsų globojami vaikai nerūpi?

- Koks gali būti valdžios dėmesys? Aš nelendu prie valdžios, ji nelenda prie manęs. Pats geriausias dalykas, kai valdžia nenurodinėja, kaip ir ką tu turi dirbti. Aš viską darau tik dėl vaikų, o ne dėl valdžios, kažkokių mokymo bei auklėjimo programų kūrėjų ar vykdytojų. Kur tik pastarieji pasirodo, tuoj prasideda visokiausi tikrinimai, popieriukų pildymas. Naudos jokios, nes vyksta tik realaus darbo imitavimas. Teko dalyvauti vieno regiono dienos centrų darbuotojų seminare. Man pasidarė nuoširdžiai gaila kaimuose ir miesteliuose dirbančių moterų. Jos neturi iš ko paprašyti realios pagalbos. Gerai, jei dar vietos seniūnas ar seniūnė yra galvotas asmuo ir supranta, jog investuojant į tokius dalykus, gaunama didžiulė nauda. Deja, tokių yra mažuma.

Visi valdžios gražūs žodžiai apie kovą su patyčiomis, su smurtu prieš vaikus ir panašiai yra tik deklaracijos. Praktiškai jokiais realią naudą duodančiais darbais neparemtos šnekos. Ką galima padaryti, jei tam neskiriama pakankamai pinigų. Kiek yra tokių, kaip aš, dirbančių, nesvarbu - moka ar ne? Aš ir socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui sakiau, kad pas mus įstatymų priimta pakankamai, tik jie nevykdomi. Kol vaikas nenuskriaudžiamas, niekas nemato kas jam gresia. Jau ne kartą esu tokių šeimų suaugusiuosius įspėjęs ir aiškiai pasakęs, kad jei ką negero padarys vaikui, jiems bus labai liūdna.

- Sunku būtų patikėti, bet gal tokia jau mūsų valstybės politika, kad rūpinimasis vaikais - mūsų ateitimi - stumiamas į antrą planą?

- Man net susidaro įspūdis, kad Lietuvoje apskritai nėra jokios politikos. Vyksta tik sąskaitų suvedinėjimas ir kompromato vienas prieš kitą ieškojimas. Ar čia politika? Vadinamieji politikai rūpinasi tik savo reikalais, o ne Lietuva. Ką pasako Europos Sąjunga, tą ir darome. Bet Europos Sąjunga, tai dar ne Lietuva. Reikia kurti Lietuvai naudingus įstatymus, kad mūsų žmonės matytų ir jaustų, jog jais yra rūpinamasi. Mes turime jaustis žmonėmis, o ne vien tik piliečiais.

- Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos net sunku patikėti, jog kada nors taip bus.

- Aš jau sakiau ir dar kartą pakartosiu, kad kol valdžia neatsisuks į paprastą žmogų ir nepradės su juo kalbėtis, nieko nebus. Bet mūsų žodžiai lieka neišgirsti. Jie eina į dangų, bet ne į politikų širdis ir protus.

- Kokios didžiausios Lietuvos bėdos?

- Pavydas, pagieža, kitų pažeminimas ir savęs išaukštinimas: „Pažiūrėkite, kas aš“. O juk tu esi lygiai toks pats, kaip ir aš. Apie tarnavimą žmonėms kalbama tik prieš patenkant į valdžią. Po to viskas labai greitai užmirštama ir savi bei partiniai interesai tampa aukščiau žmonių.

- Tad ar verta stebėtis, kad visa tai matantys žmonės renkasi emigraciją?

- Tokie „durneliai“, kaip aš, niekur neišvažiuos. Tačiau yra daug padorių ir širdį turinčių žmonių, kuriuos iš gimtinės tiesiog išvaro valdžia. Savo biurokratizmu, įstatymų netobulumu, socialine nelygybe. Nespėjo žmogus pradėti verslo, dar nieko neuždirbo, o jau supuola visos tarnybos ir smaugia mokesčiais bei įvairiausiais reikalavimais. Niekas nepaklaus, gal tau reikia padėti. O užsieniečiams siūlomos lengvatos. Lietuvius iš jų šalies išvarys, o jų vietą užims atvykėliai. Matyt, kažkam tai naudinga.

- Tai ar turi Lietuva ateitį?

- Pirmiausia reikia, kad ten sėdintys tie 141 susitaikytų ir neieškotų vienas kitame blogybių. Juk jie ne prokurorai ir ne teisėjai. Jie visi kartu turi dirbti Lietuvai ir jos žmonėms. Galų gale, jie už tai ir atlyginimą gauna. Pinigų mums užtektų, jei tik neleistume jų švaistyti. Ir visa jėga įstatymai turi būti nukreipti ne tik prieš paprastą, šeimą ir vaikus siekiantį išlaikyti, žmogelį, ko nors nepadariusį per neapsižiūrėjimą ar nesupratimą, bet ir prieš pasisavinusius milijonus. Ką nors pakeisti mes galime tik veikdami kartu, o ne po vieną. Visame pasaulyje žmonės ko nors pasiekia tik susivieniję. Tačiau kol kas mes nuolankiai nešame viską, kas mums kraunama. Paburbame, bet garsiai nepasakome ir tuo labiau nieko nedarome.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“