Universiteto rūsyje mirkstantis ypatingas radinys užminė mįslę

Klaipėdos universiteto (KU) rūsyje - Dangės upės krantinėje rastų statinių lentos. Atrodo, toks radinys - nieko neišsiskiriantis. Tačiau archeologams jis kelia galybę klausimų. „Lietuvoje tai pirmas toks rastas radinys, o štai Norvegijoje tokių statinių gausybė", - pasakojo medienos restauratorė Akvilė Poškienė.

Šios statinės buvo iškastos Turgaus gatvėje ruošiantis Dangės upės krantinėje statyti naujus, šiuo metu čia jau stūksančius kotedžus. A. Poškienė pasakojo, kad jos buvo įkastos giliai į žemę.
Dviejose voniose mirkstančios statinės šiuo metu konservuojamos. 

„Norėsime atlikti išsamų istorinį tyrimą ir pasigilinti, kaip jos čia atsirado. Spėjame, kad jose buvo sūdomos arba pūdomos silkės. Vyksime į Norvegija, iš kurios į Lietuvą keliaudavo silkės. Spėjame, kad norvegai perdavė lietuviams žinias apie tai, kaip išsaugoti silkę, ypač - dideliais kiekiais", - sakė medienos restauratorė.
Statines klaipėdiečiai galėjo išvysti sekmadienį. Kelis šimtus ar net tūkstantmetį menantys daiktai, atkasti archeologiniuose kasinėjimuose, keliauja į restauratorių rankas ir juose atgyja. Kaip? Tai klaipėdiečiai galėjo pamatyti KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Jame susirinkę įvairių daiktų restauratoriai dalijosi savo darbo subtilybėmis.

Į darbą - kaip į šventę

„12-toje klasėje svarsčiau, kur stoti. Ruošiausi egzaminams, tačiau nežinojau, ką tiksliai darysiu. Pamenu, sužinojau, kad tais metais universitete atsirado nauja specialybė - dokumentų restauratorius. Gal pamėginti? Įstojau. Tačiau nežinojau, ką aš čia darysiu", - juokėsi Šilutės Hugo Šojaus muziejaus dokumentų restauratorė Natalija Kučinskaja.
Tačiau, pasakojo moteris, įstojusi į šią specialybę pataikė kaip pirštu į akį - studijos labai įtraukė. „Dabar į darbą einu kaip į šventę", - kalbėjo ji. 

N. Kučinskaja pasakojo, kad prieš restauruodama daiktą, patikrina rūgštingumą, mat tai lemia jo saugojimo būdą. „Stengiuosi daryti kuo mažiau intervencijos. Tačiau jei patikriname ir nustatome, kad daiktas rūgštus, svarbu jį išplauti, kad rūgščių neliktų", - pasakojo N. Kučinskaja. 

Restauruotas daiktas saugomas specialiuose dėžutėse, o dokumentai - aplankaluose. 

Audinius sujungia

Tekstilės restauratorė Ernesta Valkiūnienė pasakojo itin besidominti sakralinio (religinio) meno objektais. "Jie labai puošnūs. Ko gero, bažnytinė ir liturginė tekstilė yra viena gražiausių. Joje naudotas auksas, sidabras. Tokie reti audiniai dažnai būdavo atvežami į Lietuvą", - pasakojo E. Valkiūnienė. 

Moteris pasakojo, kad kai randamos autentiškos audinių skiautės, tačiau viso rūbo rasti nepavyksta, audiniai yra sujungiami su panašiais. 

"Būna, kad atsiranda kitas audinys, labai panašus į prieš tai buvusį. Tad galima prijungti, dubliuoti, atkurti drabužį. Tai labai malonus momentas", - pasakojo E. Valkiūnienė. 

Monetos valomos švelniai

Tuo metu archeologinių radinių restauratorė Asta Vasiliauskaitė papasakojo, kaip rekonstruojama mediena ir valomos senos monetos. Specialistė papasakojo ir tai, kokie įrankiai yra naudojami. 
„Metaliniams dirbiniams valyti naudojamas specialus prietaisas - mechaninio valymo priemonė, kurio šepetukai švelniai sukasi mažomis apsukomis ir palengvina tą valymo darbą", - pasakojo restauratorė. 

Tiesa, toks prietaisas netinka sidabro gaminiams valyti. „Jį reikia valyti itin smulkmeniškai", - įžvalgomis dalijosi A. Vasiliauskaitė. 

O kaip ji pati atrado šią savo gyvenimo aistrą?
„Kai Vilniaus universitete studijavau archeologiją, trečiame kurse reikėjo pasirinkti lauko archeologiją arba archeologinių radinių konservavimą ir restauravimą. Po ilgų svarstymų nutariau, kad konservavimas", - apie tai, kaip pasirinko restauratorės kelią, kalbėjo A. Vasiliauskaitė. 

Negalima daryti vieno dalyko

Tuo metu medienos restauravimo darbus atliekanti A. Poškienė pasakojo, kad restauratorius, susidūręs su medžiu, turi išmanyti ir kitų medžiagų saugojimo subtilybes, pavyzdžiui, tekstilės. Štai kartais randamos senos kėdės, aptrauktos tekstile. 

Anot jos, šiame darbe galioja viena svarbi taisyklė - negalima naudoti šiuolaikinių klijų, turinčių negrįžtamąjį ryšį. Mat kitą kartą prireikus rekonstruoti dirbinį dėl to gali kilti problemų. Tačiau restauratoriams klijus naudoti tenka, tiesa, pagamintus iš organiškų medžiagų. 

„Jie naudojami nuo seniausių klijų. Restauratoriai pagal reglamentą tokius ir reikia naudoti", - kalbėjo ji.