Tradicijos jau laidojamos ir kapinėse

Į madą ateina iki šiol dar Lietuvoje nematyta kičinė pompastika - grūdinto stiklo antkapiai su spalvotais jūros, galaktikos, gėlių, gyvūnų vaizdais. Jie dar nelabai paplitę, bet skelbimuose įkyriai peršami, todėl, aišku, - bus, kas susižavi. Anksčiau kapinėse statydavome paminklinius dangoraižius, dabar klojame granitą. Ant jų palikdami tik užrašą, ką sau brangų į akmenį įmūrijome, ir metalinį žibintą retkarčiais uždegamai žvakei. Prie šios tradicijos daugiausia prisidėjo su Tėvyne ir artimaisiais ryšį nutraukę emigrantai. O paskui juos nuskubėjo senstantys mūsų giminaičiai. Neturi pinigų granitui - tinka ir akmens masės plokštės, cementas, kiemo trinkelės. Kapinių žemė yra valstybės, bet, atrodo, valstybei nė kiek nerūpi, kiek kapinėse liko senosios tautos kultūros. 

Pagal nerašytą taisyklę šeimos kapai gyvuodavo maždaug tiek, kiek pasikeičia dvi kartos. Vėliau jų vietą užlaidodavo kiti, senų kryžių vietoje statydavo naujus. Išnykdavo lietuviški kaimai, išnykdavo kapinės. Jas likdavo saugoti kuklūs ženklai, nebyli pagarba. Kas dėsis su tais svetimų mums akmenų plotais po 50-100 metų? Ar vaikaičiai juos ardys, ar saugos?

- Kapinės atspindi tautos kultūrą. Kiek mūsų tautos kultūros likę mūsų amžinojo poilsio vietose? - klausėme vieno žymiausių dabartinės lietuvių intelektualiosios tapybos meistrų, išgarsėjusių istorinės tematikos darbais, prof. Giedriaus KAZIMIERĖNO.

- Problema sprendimams jau seniai pribrendusi. Prieš keletą metų Klaipėdos universitetas buvo surengęs diskusijas apie kapines, kapinių kultūrą, parengė gražių išvadų, bet pas mus paprastai viskas pradedama nuo nulio, tarsi anksčiau nieko nebuvo. Beveik esu įsitikinęs, kad jos guli kur nors numestos į stalčius, o kai ateina laikas kalbėti, ir vėl pradedame iš naujo. Nemanau, ar atsiliepė valdžia į konferencijos išvadas, kurios buvo pateiktos. Reikėtų išnaudoti universitetinę išmintį, įsiklausyti į specialistų išvadas. Kapinės yra valstybės kultūros atspindys. Kad ir kur nuvažiuotum, kapinių aplankymas yra būtinas, norint susidaryti vaizdą apie tautos kultūrą ir jos palikimą. Mes, lietuviai, turime nuostabias tradicijas, galėtume būti originalūs ir unikalūs ir gražiai atrodyti Europoje, bet mūsų tradicijos nyksta.

Studijuojant Dailės institute, mums dėstė šriftą žymus menotyrininkas, nepaprastai reiklus specialistas Vladas Drėma ir jis mus siųsdavo į Bernardinų kapines pasimokyti šrifto kultūros. Net Drėma kapinėse matė tobulą šriftą. Šrifto kultūra yra mokslas, kurį reikia žinoti, norint perteikti nuotaiką. Tai ne tas pats, kas kompiuteriu surinktos ir iškaltos raidelės, o kaip reikiant suvokta nuotaika. Renkant šriftą, reikia jausti medžiagą. Kas tinka medžiui, netinka akmeniui, kas akmeniui - netiks metalui. Reikia žinoti, kiek rašyti, ką rašyti. Iš to ir susideda kapinių kultūra. Gerokai reikia pastudijuoti tuos dalykus ir specialistams, nekalbant apie savamokslius. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kokios turi būti kapinės.

Pastaruoju metu mūsų kapinės apaugo gigantomanija, kuriamas pramoninis kičas. Man norėtųsi prisiminti Tėvą Stanislovą, kuris būdamas jau pasiligojęs prašė jį palaidoti po akmeniu, ant kurio pasilypėjęs įėjo į koplyčią Zapyškyje. Labai kuklus ir tobulas nepaprastos asmenybės supratimas, kas yra paminklas, kas yra kuklumas, kas yra santūrumas, geras skonis. Vėliau tą jo pageidavimą deformavo, jam buvo pastatytas vos ne šešių metrų kryžius. Tai iškreipė Tėvo Stanislovo kuklumą. Gaila. Gaila, kad nusigręžiama nuo lietuviškų tradicijų. Lietuvių kapinėse dažniausiai būdavo kuriami paminklai iš medžio, būdavo ir akmeninių, bet tie akmenys buvo vietiniai, rieduliai su ženklais, nepoliruoti. Dabar kapinėse karaliauja prasto skonio verslas, o ne kultūra. Prištampuoja vienas į kitą panašių antkapių, juos išdėlioja, ir rinkis. O kur žmogui dėtis?

- Medis apskritai iš kapinių jau išguitas. Ąžuolas - brangu, o kitas, regis, tarsi per prastas...

- Nebūtinai kryžius turi būti ąžuolinis, ne tai esmė. Gali būti paprastas kryžius skoningas, o gali būti brangaus ąžuolo, bet sugadintas. Visa, kas kuriama amžinojo poilsio vietoje, turi būti daroma su ypatingu išmanymu ir didele pagarba savo tautos tradicijoms.

- Medelių aukštį kapinėse savivaldybės ketina reguliuoti, bet apie metrais ant pamatų klojamus mums svetimus akmenis - nė žodžio. Neprašoma nė statybos projektų, nereikia atsiklausti? Ar taip turi būti?

- Lietuviškas atminimo simbolis yra antkapinis koplytstulpis, stogastulpis, kuklus akmenėlis. Antkapis yra vėlių buveinė, vėlių susitikimo vieta, todėl mes turime kalbėti apie atminimo kultūrą, o ne žiūrėti į kaimyną ir lenktyniauti, kas didesnį ir brangesnį paminklą pastatys. Atsigręžę į lietuviškas tradicijas, galime daug gražesnį paminklą sukurti, negu tą marmurą šlifuoti. Bus ir gražu, ir kuklu, ir jauku, ir savita. Tas blizginimas, marmuro klojimas, žibintų pristatymas kapinėse ir yra kičas. Neturėsime gražių kapinių, kol visuomenė yra žemo kultūrinio lygio, kol skulptūrai skirsime likutinį dėmesį. Man mokantis Dailės akademijoje, ypač skulptoriams, specialistai dėstė kapinių kultūrą. Man atrodo, kad tokių dalykų dabar niekas nemoko, o kai specialistų nėra arba yra nedaug, iniciatyvą perima chalturščikai. Taip ir plinta kičas. Labai svarbu yra visuomenės švietimas, nes daugelis nesupranta, kas yra gerai, kas yra blogai, kas yra geras skonis, kas yra prastas skonis. Reikia auginti specialistus ir jais pasitikėti. Tikiu, kad tokių yra, o jei nėra, reikia juos rengti. Jei Dailės akademijoje antkapinių paminklų specialistai nėra mokomi, kažkokioje kitoje mokykloje juos būtinai reikia rengti.

- Iš kur atėjo ta neskoninga didybė? Juk išėjusiems to nereikia? Mums patiems to reikia?

- Žinoma, patiems. Tai yra jautrus dalykas ir apie tai reikia kalbėti. Reikėtų sugrįžti į esmę, į atminimą, į prisiminimų išgyvenimo kokybę. Nereikia nė tų tonų akmenų, tonų skaldos, dirbtinių gėlių, nuolat žydinčių darželių. Kur kas gražiau yra kuklus krūmelis, paprasti žolynai. Pasipuikavimas užgožia esminį dvasinį bendravimą su išėjusiais artimaisiais. Tas problemas galima išspręsti. Tik reikia susėsti su specialistais, apsvarstyti. Aišku, rezultatų čia greitų nebus. Amžino nėra nieko, nėra ir žmonių amžinų. Visų pirma, kol šeimos nariai gyvi, tuos tūkstančius eurų, kuriuos sudedame į tviskantį granitą ant kapo, išleiskime kelionei su senais tėvais ar ligotu šeimos nariu. Kol žmonės gyvi, reikia daryti jiems gerus darbus, gyvam žmogui reikia statyti paminklą, o ne dangoraižius po jo mirties.

Daug kas kapinių kultūros pavyzdžiu vadina skandinavų kapines. Mes - ne skandinavai, mes - lietuviai ir nereikia mums dairytis į nieką. Niekur. Turime savo tradicijas, savo tautinį mentalitetą. Neprastą. Jeigu nuo jų nutolome, reikia jį gaivinti, įsiklausant į lietuvišką skonį. Lietuviams buvo būdinga gražus paprastumas, jungtis su gamta, jaukumas. Gintaras Beresnevičius nuostabiausių dalykų yra parašęs apie lietuvių pasaulėjautą, mitologiją. Skaitykite, įsiklausykime. Dabar kiekvienas tapo sau specialistu, kiekvienas daro atradimus. Jeigu mirė mano giminaitis, pats jo kapą ir susiprojektuosiu, galvoja. Tai yra diletantiškas požiūris. Turime aukštos klasės menotyrininkų, paveldo specialistų, kurie kalba, bet niekas jų negirdi. Turi žmogus savo skonį, savo teisę kurti šeimos kapą, bet turi būti ir kažkoks dirigentas, kuris saugo tautos paveldą, ugdo kultūros skonį. Na, netoleruokime kičo. Tuos dalykus valstybei reikėtų truputį susisteminti ir tada pajudės viskas iš mirties taško, nes kapinės nyksta. Rasų kapinėse, kurios yra tarsi kultūros etalonas, ir tai yra daugybė problemų. Tai ką kalbėti apie kitas...