Smiltynėje žada grandiozinius pokyčius

Vienas iš diskusijos organizatorių Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirmininkas Simonas Gentvilas tvirtino, jog kurį laiką šnekant apie Klaipėdą vengta žodžio "kurortas", tačiau būtiniems to atributams - dviračių takams, paplūdimiams, viešbučiams, geoterminio vandens panaudojimui, UNESCO pripažinto Nacionalinio parko - dėmesio skirta per akis.

Statiniai ar gamta?

"Viską turime, bet neturime to pavadinimo arba įpakavimo, kuris vadintųsi kurortu", - pažymi politikas ir aiškina, jog jau būtų pats laikas šį siekį įtraukti į miesto strategiją.

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja po 4 kurortus ir kurortines zonas. Pasak S. Gentvilo, šiemet 5 kurortine zona bus pripažintas Kauno rajone esantis Kulautuvos miestelis. "Kodėl Kulautuva gali, o Smiltynė ne?" - klausė politikas ir stebėjosi, jog nors Neringa turi kurorto statusą, netoliese esanti Smiltynė juo nepripažįstama.

Jis pažymėjo, jog norint Smiltynę paversti kurortu be biurokratinių darbų būtina sukurti ir kitas prielaidas. Tarp jų - senųjų tose vietose buvusių statinių - Smiltynės kurhauzo, Ledų rage buvusio jachtklubo, gurmaniškų restoranų atkūrimo projektai. Keli žemės sklypai jau pasiūlyti investuotojams, tad tikimasi, jog naujam gyvenimui galėtų atgimti Smiltynės smūklė, restoranas "Strandhalle" ir kt. objektai. Be to, kurorto statusą užtikrinti padėtų ir būriavimo sporto populiarinimas, kurio laurus šiuo metu skina visai ne jūrinis Kaunas.

"Smiltynė yra žalioji Klaipėdos pusė. Pradėkime ją vadinti kurortu, įvardinkime ją strateginiuose dokumentuose ir nuosekliai to siekime", - patarė S. Gentvilas.

Atsvara miesto politiko pranešimui tapo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovės Aušros Feser pasisakymas. Jos manymu patiems klaipėdiečiams "nelimpa" pasakymas, kad Smiltynė - miesto dalis.

"Klaipėdiečiams tai kažkieno, bet ne jų, kad tai - ne miestas. Kai suprasite, kad Smiltynė jūsų, gal požiūris ir viskas pasikeis", - pradėjo A. Feser.

Ją stebino, kad miesto turizmo tinklalapyje apie pačią Smiltynę užsimenama itin mažai - kaip lankytinas objektas minima Albatroso statula, o parkų sąraše, didžiausiai nuostabai - nė žodžio apie Smiltynę.

Pranešimo metu ji pažymėjo kontrastų išskirtinumą - iš gamtinės miesto pusės tarsi ranka pasiekiama teritorija, kurioje gaudžia mašinos, jaučiamas tempas ir stresas. Esą būtent šį išskirtinumą ir reikia naudoti. Kaip pavyzdį ji pateikė Vokietijoje esantį Štrelzundo miestą, kuris save pozicionuoja kaip esantis gamtoje. Šalia jo - Riugeno sala - gamtos kampelis su paplūdimiais. Minėto miesto turizmo tinklalapyje ši sala įvardijama kaip miesto sudedamoji dalis - reklamuojami paplūdimiai, nacionaliniai parkai bei kt. A. Feser manymu Smiltynė turėtų pasekti tuo pavyzdžiu ir save pristatyti kaip gamtos kampelį su puikiais paplūdimiais, šalia kurio - miestas su pramoginiu gyvenimu.

"Mums baimę kelia uosto planai. Jie tiesia rankas vis tolyn į Smiltynę su įvairiausiais objektas. Tikimės ir miesto palaikymo, kad uostas liktų Klaipėdoje, o Nerija būtų tokia pati žalia", - sakė ji ir pažymėjo, jog pastebinti Klaipėda neparodo noro bendradarbiauti.

Pavyzdžiui, prieš šiuo metu vykdomų ar vykdytų projektų - vasaros buveinės atidarymo, koncertinės erdvės įkūrimo, gamtos mokyklos ekspozicijos, orientavimosi sporto takų (šiaurietiško ėjimo, dviračių ir pan.) itin aktyviai prisideda Neringos savivaldybė, tačiau ne uostamiestis.

Nori plėsti veiklą

Konferencijoje dalyvavę svečiai atskleidė grandiozinius planus. Jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė priminė, jog dar 1998 metais buvęs muziejaus vadovas Aloyzas Každailis svajojo, jog muziejus taptų pažinimo, pramogų ir sveikatingumo zona.

Jau kitąmet tikimasi atverti rekonstruotą akvariumą, kuris džiugins nepalyginamai didesniais akvariumais ir virš galvų permatomais tuneliais plaukiančiosiomis žuvimis.

Ateities planai dar ambicingesni - iš žuvininkų perėmus už muziejaus esantį 1,4 ha ploto baseiną ten planuojama įkurti 3 naujus objektus.

"Vienas iš jų - ruonių ir jūros paukščių reabilitavimo centras. Motinų palikti ir išmesti ruoniai yra visos Lietuvos problema, kuri iki šiol neišspręsta - ruoniukais rūpinamės administraciniame pastate esančiame kabinete, kuriame esame įrengę kelias vonias", - sakė O. Žalienė ir pridūrė, jog kasmet muziejininkai išgelbėja iki 20 ruoniukų. Sykiu būtų gelbėjami ir gydomi jūriniai paukščiai, kurie neretai patenka į tinklus ar dūsta nuo netyčia išliejamų teršalų.

Antrojoje buvusio baseino dalyje norima įkurti jūros gamtos, technologijų ir inžinerijos eksperimentinės veiklos centrą. Panašiuose centruose nemažai užsienyje. Jame šeimos konstruodamos, modeliuodamos kitu kampu galėtų pažinti fizikos, chemijos, inžinerijos, gamtos mokslų sritis susietas su jūra - laivų statyba, uostu ir panašiai. Sykiu būtų išspręsta ir muziejaus sezoniškumo problema.

Trečiojoje baseino dalyje svarstoma įrengti atvirą geoterminio vandens baseiną, iš kurio žmonės galėtų grožėtis Smiltynės gamta.

"Tai būtų daugiau gydomojo pobūdžio, ramaus poilsio baseinai. Žinoma, būtų erdvės ir vaikams, tačiau baseinų nematome kaip ekstremalaus poilsio objekto", - pažymi O. Žalienė.

Kursuotų vandens autobusai?

"Smiltynės perkėlos" generalinis direktorius Darius Butvydas svajoja apie vandens autobusų atsiradimą.

"Ar Klaipėdai tikrai pakanka dviejų vidinio susisiekimo taškų su Smiltyne? Man, kaip "šakniniam" klaipėdiečiui ir perkėlos vadovui - tikrai ne. Kelintus metus šnekame apie vandens autobuso idėją, kuris turėti plaukioti po uosto akvatoriją ir atlikti ne tik pramoginę, bet ir viešojo transporto funkciją. Kodėl gyventojai, norėdami nuvykti iš pietinės į šiaurinę miesto dalį, negalėtų rinktis vandens kelio, tuo pačiu turėdami susisiekimą su Smiltyne?" - klausė D. Butvydas, rodydamas užsienio miestų pavyzdžius.

Autobusas galėtų sujungti daugybę taškų. Pavyzdžiui, Smiltynėje jis galėtų stoti prie Jūrų muziejaus, Senosios perkėlos, atgijusio jachklubo, Kiaulės nugaros. Iš miesto pusės sustojimai galėtų atsirasti prie Šiaurinio molo, Šiaurinio rago, Naujosios perkėlos. Norint atidaryti susisiekimą vandeniu tarp pietų ir šiaurės reikėtų rasti būdą atverti bent mažytę dalį Malkų įlankos, iš kurios ir būtų surenkami pietinėje miesto dalyje gyvenantys žmonės.

"Siūlau idėją, kurią reikėtų apgalvoti, kaip įgyvendinti. Įsivaizduokite - jei turėtume tokį tinklą, kaip palengvėtų susisiekimas mieste", - pabrėžia D. Butvydas.

Beje, be idėjų jau vyksta ir realūs darbai. Kitąmet bus sutvarkyta prieplauka keltams ir kitiems laiveliams prie Jūrų muziejaus, o Senosios ir Naujosios perkėlos laukia nemenkos rekonstrukcijos.

"Naujojoje perkėloje nuo kasų iki kelto telpa 60 automobilių, tad piko metu vasaros savaitgaliais neretai automobiliai užkiša Varnėnų gatvę ir Minijos gatvės sankryžą. Po rekonstrukcijos išplėtus teritoriją joje tilptų 120 automobilių, tad būtų išspręsta kamščių problema", - pasakojo D. Butvydas. Antruoju etapu norima atnaujinti keltus - vienu metu į ar iš kelto galėtų judėti dvi eilės automobilių, kad itin pagreitintų procesą. Trečiuoju etapu žadama įkurti daugiaaukštį automobilių garažą bei kavinę, iš kurio atsivertų vaizdą į Kuršių marias.

Norima atnaujinti ir Smiltynės pusėje esančias Naujosios ir Senosios perkėlos keltų sustojimo vietas. Senojoje perkėloje svarstoma apie keleivių aptarnavimo pavilijono atsiradimą, kuriame be automobilių atvykusius žmones surinktų autobusai, o Kelių direkcija žada atnaujinti nuo Smiltynės gatvės link Naujosios perkėlos vedančius kelius - padaryti daugiau juostų, vietoje sankryžos įrengti žiedą.

Patogumą didins naujosios technologijos. Pavyzdžiui, kintamieji ženklai, kurie Juodkrantėje, o galbūt ir Nidoje rodytų preliminarų laukimo laiką prie keltų. Analogiška informacija būtų pateikiama ir mobiliesiems telefonams skirtoje aplikacijoje.