Smiltynėje iš jūros sutuoktiniai traukė dovanas

Baltijos pajūryje gyvenančiai Lukauskų šeimai paprastai pavyksta surinkti kelis šimtus gramų smulkių gintarų, bet šį kartąį jūros aukso laimikis buvo dešimtis kartų didesnis.

Tautodailininkui Audriui Lukauskui ir jo žmonai rašytojai Daivai vaikštinėti pajūriu ir rinkti gintarus – didelis malonumas. Tačiau tokia sėkmė aplankė pirmą kartą gyvenime.

Dovana buvo trumpalaikė

„Mano vyras gintarus renka ir gaudo jau beveik ketvirtį amžiaus, jis žino visokių gudrybių, kaip atrasti tą vietą, kur galima tikėtis daugiausia gintarų.

Tačiau tiek gintarų kaip praėjusį sekmadienį Smiltynės pajūryje nei jam, nei man dar neteko regėti.

Jausmas – nenusakomas: rinkau juos lyg uogas ir džiūgavau. Bet tai truko neilgai.

Po kiek laiko bangos nesurinktus gintarus nuplovė atgal į jūrą“, – pasakojo D.Molytė-Lukauskienė.

Lietuviško aukso rinkėjai dažniausiai išsisuka nuo atsakymo į klausimą, kokioje vietoje jūra pažėrė savo gelmių turtus.

Apie sėkmę parašys ir knygoje

Paprastai kelis šimtus gramų gintarų vienu metu prirenkantis A.Lukauskas sakė, kad šį kartą laimikis buvo dešimteriopai didesnis.

Iš didesnių gabalėlių jis kurs papuošalus moterims, mažesnieji buvo suberti į didelį stiklinį indą ir namuose skleidžia gerąją energiją.

Šių metų pabaigoje pasirodys dar viena D.Molytės-Lukauskienės pasakų knyga „Kaip kiras gintarus rinko“ su pačios rašytojos iliustracijomis. Jau baigiamą knygą autorė papildys ir istorija apie stebuklingą jūros dovaną.

Rasti vietą sudėtinga

„Jūra išmeta gintarą kartu su vandens nušlifuotais pagaliukais, kriauklėmis, augalų ir gyvūnų likučiais.

Geriausias laikas eiti gintarauti – po didžiųjų audrų, per kurias srovės išjudina gelmėse glūdinčius lietuviško aukso telkinius.

Bet reikia luktelėti dieną, kitą, kol jūra aprims, o bangos sieks maždaug metrą“, – sakė patyręs gintaro gaudytojas Igoris Osnačis.

Senųjų klaipėdiečių teigimu, galima geros vietos ieškoti pagal vėją, vandens sroves, paukščius, mėnulį.

Daug ką pasako ir jūros ošimas, ir iš kamino kylančių dūmų forma.

Patyrę gintaro gaudytojai bando atsekti, kokie vėjai ir srovės atneša daugiausia gintarų, tačiau visiškai perprasti šios gamtos paslapties nepavyksta.

„Gintaro gaudymas – azartiškas procesas. Jeigu pataikei ant bangos, nebejauti nei šalčio, nei alkio – viską nustelbia beprotiškas malonumas“, – sakė prisiekę gaudytojai.

Tikima magiška galia

Iki XIII amžiaus Baltijos pajūrio gyventojai dažniausiai rinkdavo gintarą, vėliau išmoko gaudyti jį graibštais jūroje.

Tie patys būdai išliko iki šiol. Žmonės nuo seno brangino gintarą, prilygindavo jį auksui. Iki šiol tikima magiška gintaro galia, galinčia apsaugoti nuo pikto, išgydyti.

Smilkstančiu gintaru buvo gydomos kvėpavimo takų ligos, ausų skausmas, o nuo gripo gelbėtasi karoliais ant kaklo.