Smiltynei - darbo grupė

Vicemeras Artūras Šulcas priminė apie galimybę Smiltynę paversti kurortine zona bei būtinybę tvarkyti apsauginį pajūrio kopagūbrį. Tačiau visų šių planų įgyvendinimą esą apsunkina tai, jog neaišku, kokiai gi institucijai - KNNPD, urėdijai, Klaipėdos ar Neringos savivaldybei - šie objektai, teritorijos ar jų atkarpos priklauso. Esą dėl įvairių teisinių, biurokratinių, finansinių niuansų projektus apskritai pernelyg sunku vienai šaliai realizuoti.

KNNPD direktoriaus pavaduotoja Lina Dikšaitė pritarė, jog reiktų sudaryti darbo grupę, kuri padėtų išspręsti įvairius su Smiltyne susijusius klausimus, aptarti projektus, jų eigą.

"Šiuo metu direkcija rengia paraišką struktūriniams fondams, kad jie finansuotų apsauginio kopagūbrio tvarkymą - laiptų, takų remonto, šlaito klojimo žabų klojiniais, informacinių nuorodų statymo ir kitus darbus. Smiltynėje yra pusė visos Kuršių nerijoje esančios infrastruktūros", - dėstė L. Dikšaitė.

Taip pat direkcija žada ir toliau vystyti Smiltynėje veikiantį edukacinį gamtos centrą - mokyklą ir, jeigu liks lėšų, ji žada parengti planą dėl dviračių tako nuo Naujosios perkėlos į Alksnynę.

Kretingos miškų urėdijos miškų urėdas Antanas Baranauskas taip pat sutiko su mintimi, jog įstaigoms reikia labiau bendradarbiauti. Tačiau naudodamasis proga pridūrė, kad urėdijai pernai perduoti pusiasalio miškai yra didelė našta ir jie įstaigai neša tik nuostolis. Jų jau skaičiuojama per 600 tūkst. eurų.

"Čia trūko stabilios priežiūros ir nebuvo priešgaisrinės apsaugos. Be to, mums irgi kartais neaišku, kurie, tarkime, keliai yra ar nėra mūsų. Iš parko beveik nieko "nepaveldėjome", tik Smiltynės pastatą, kuriame netrukus darysime kapitalinį remontą. Neturime nei kur įkurdinti gaisrininkų, nei jų darbo technikos", - apgailestavo miškų urėdas.