Dujų fabrikas buvo pirmas miesto lėšomis pastatytas pramoninis statinys po 1854 metais Klaipėdą nusiaubusio gaisro. Jono Tatorio knygoje "Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų" rašoma, jog dujų fabrikas buvo pastatytas pagal Karaliaučiaus dujų fabriko direktoriaus J. Hartmano projektą ir pradėjo veikti 1861 m. Fabriko kompleksą sudarė 14 skirtingų statinių: garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai.
Iki šiol išlikę raudonų plytų statiniai su arkiniais langais - tai dujų saugyklos. Tiksliau, mūrinis jų kiautas, nes pačios dujos buvo laikomos metaliniuose rezervuaruose šių statinių viduje. Klaipėdos dujų fabrike pagamintomis dujomis buvo apšviečiamos gatvės, vėliau dujos pradėtos naudoti ir viryklėms, pramonės įmonėse. 1930 m. dujotiekio tinklas uostamiestyje buvo 44 kilometrų ilgio. Dujos buvo gaminamos iš akmens anglies. Fabrike taip pat buvo gaminamas koksas, derva, o nuo XX amžiaus pradžios - amoniako vanduo, benzolas, selteris.
Dujų fabrikas buvo ne kartą rekonstruotas ir nuolat plečiamas. Nors atsiradus elektrai dujų pramonė susidūrė su didele konkurencija, tačiau 1936 m. jo kompleksą sudarė net 28 statiniai.
Iniciatyvai - 70 metų
Lygiai prieš 70 metų, 1947- ųjų birželio 17 dieną, Klaipėdos vykdomasis komitetas kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą prašydamas skirti lėšų fabriko veiklai atnaujinti. Buvo teigiama, kad po karo išliko keturi penktadaliai buvusio fabriko vertės.
Reakcija į šį prašymą buvo ilga. Tik 1952 m. Leningrado projektavimo organizacija atliko fabriko inventorizaciją, 1954 m. LTSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą atkurti įmonę ir padidinti jos pajėgumą daugiau nei dvigubai, o vėliau - keturgubai. Prieškariu dujų fabrike buvo pagaminama 5 mln. kub. m dujų per metus, o pokariu planuota gaminti 12 mln. kub. m, dar vėliau - 20 mln. kub. m, tačiau atlikus analizę išsiaiškinta, jog tokia įmonės plėtra šioje teritorijoje nėra įmanoma, vadinasi, jos atstatymas - nerentabilus.
Gyveno žmonės
Pokariu buvusio dujų fabriko pastatuose apsigyveno žmonės. „Per karą dujų fabrikas visai nebuvo nukentėjęs, pasitraukdami vokiečiai jo net nesprogdino. Tad reikėjo tik rankenėlę pasukti, kad dujų fabrikas vėl pradėtų veikti”, - „Vakarų ekspreso” žurnalistės Gražinos Juodytės apybraižų cikle „Klaipėdos akvarelės” teigė to laikmečio liudininkas Adolfas Edvardas Drunas, gyvenęs Liepų g. 47 pastate.
„Naujiesiems Klaipėdos gyventojams reikėjo iš kažko ir kažkaip gyventi. Pirmiausiai vaikai pradėjo litrais gyvsidabrį semti ir tempti namo. Vėliau atsirado metalo supirkėjų. Štai čia ir prasidėjo „didysis biznis” - vaikai, paaugliai pradėjo iš cechų ir kur tik rasdavo lupinėti varį, bronzą ir tempti „žydeliui”, nors metalo supirkėjas galėjo būti ir visai ne žydų tautybės žmogus. Paskui jau ėmėsi visko iš eilės - lupo ketaus, geležies karkasus. Pastogėse pjaudavo medinius balkius ir tempdavo krosnims”, - prisiminė dujų fabriko niokojimo laikus A. E. Drunas.
Kita „Klaipėdos akvarelių” herojė Valtrautė Elena Viržins nuomojo kambarį įspūdingiausiame aštuonkampiame dujų fabriko pastate. Paklausta, kokie buvę „koliziejaus” (taip aštuoniakampį vadina kai kurie klaipėdiečiai) butų interjerai, sakė nelabai ir prisimenanti, nes buvo gana skurdūs laikai, kai į tuos „interjerus” niekas labai nesigilino. Moteriai labai įstrigo tik „benkai” - kokliniai suolai šalia krosnių.
„Pakuri „pečių” pietums išsivirti, ir „benkai” įšyla. Taip malonu ant jų pasėdėti, o, jei reikia, ir rankšluosčius ar palaidines, marškinius džiovinti”, - pasakojo moteris. Ji prisiminė, kad pačias krosnis puošė kokliai - ir ornamentuoti, ir su lipdiniais. Buvo ir paprasčiausių - lygių. „Dažniausiai tie paprasti kokliai „benkuose” buvo sumūryti”,- sakė klaipėdietė.
Pokariu ilgai niokotas Klaipėdos dujų fabrikas galutinai nugriautas 1972-1974 m. statant viešąją miesto pirtį. Išliko tik trys pastatai: dvi saugyklos ir namas. 1996 metais kompleksas buvo įregistruotas į Kultūros paveldo nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tačiau vis tiek virto pastatu vaiduokliu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę paveldosauginis objektas ne kartą išnuomotas, tačiau jo rekonstrukcijai niekas nesiryžo, o statinio būklė vis blogėjo. Su priešpaskutiniais nuomininkais UAb „Vaiduoklių rezervatas” uostamiesčio Savivaldybei teko net teismų slenksčius minti bandant išsireikalauti bent minimalios statinio priežiūros.
Planavo technikos muziejų
Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vitalijaus Juškos, prieš gerą dešimtmetį buvo parengtas teritorijos, kurioje yra buvęs dujų fabrikas, detalusis planas, kuriame numatytas gana tankus užstatymas, išsaugant paveldosauginėmis vertybėmis laikomus raudonų plytų dujų saugyklų pastatus.
„Europoje yra gana daug to laikmečio dujų fabrikų. Daugelis jų sėkmingai pritaikyti įvairiems visuomenės poreikiams. Artimiausias toks objektas yra Rygoje. Ten buvęs dujų fabrikas tapo gyvenamuoju namu ir visuomeniniu statiniu. Prieš keletą metų teko girdėti, kad Klaipėdoje toje vietoje norima įkurti atviras senovinių automobilių remonto dirbtuves, muziejų. Manau, kad veikla, susijusi su techniniu paveldu, būtų sveikintina šioje teritorijoje, tačiau gražios idėjos pritilo, nes sužinota, jog fabriko teritorija užteršta”, - sakė V. Juška.
Atgaivinti buvusią dujų fabriko teritoriją Klaipėdoje nori senovinių automobilių entuziastas Augustinas Jankevičius. Įsigijęs griūvančius pastatus ir išsinuomojęs žemę klaipėdietis drauge su bendraminčiu Arvydu Urbiu planavo fabriko teritorijoje įkurti senovinių automobilių muziejų.
Vyrai įkūrė VšĮ fondą „Augustus” ir kvietė žmones jį paremti 2 proc. parama, skirta dujų fabriko kompleksui atstatyti. Parengtas ir teritorijos tvarkybos planas, bet gražios idėjos realizacija nutolo sužinojus, jog buvusio dujų fabriko teritorijos grunte ir gruntiniame vandenyje ypač daug toksiškų medžiagų.
„Projektas įstrigo dėl biurokratinių kliūčių. Kitą savaitę planuojame susitikimus su Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriumi, su meru. Bandysime išsiaiškinti ir kliūtis pašalinti. Jeigu nepavyks - prašysime ir žiniasklaidos pagalbos viešinant problemas”, - sakė A. Jankevičius, nepanoręs išsamiau kalbėti apie projektą.
Dėl nuomos prarasti milijonai
Lietuvos geologijos tarnybos Taršos poveikio vertinimo poskyrio vedėja Rasa Radienė patvirtino, jog buvusio Klaipėdos dujų fabriko teritorija yra labai užteršta.
„Grunto tarša siekia net iki 7 metrų gylio. Ribinės teršalų koncentracijos šiame objekte viršijamos labai stipriai. Pavyzdžiui, naftos angliavandenilių ribinės vertės viršytos iki 54 kartų 840 kvadratinių metrų plote, apie 907 kubiniuose metruose grunto, o dar pavojingesniais policikliniais angliavandeniliais užteršta net iki 7 000 kubinių metrų grunto ir ribines vertes šis užterštumas viršija 240 kartų. Yra ir sunkiųjų metalų tarša”, - informavo pašnekovė.
Pasak R. Radienės, visur Europoje, kur buvo dujų fabrikai, teritorijos buvo užterštos, nes šalia būdavo užkasamos gamybos atliekos. Lietuvoje, anot pašnekovės, taip stipriai užterštos yra trys buvusių gamyklų teritorijos, ir Klaipėdos dujų fabrikas - viena iš jų.
Europos Sąjunga, anot pašnekovės, 2014-2020 metais skiria 18 mln. eurų urbanizuotoms teritorijoms išvalyti. Lietuvoje buvo sudarytas pavojingiausių objektų sąrašas. Jame buvo ir Klaipėdos dujų fabrikas.
„Lietuvos geologijos tarnyba, vykdydama projektą, ne tik atliko šios teritorijos tyrimą, bet ir parengė jos tvarkybos planą. Pagal šį planą, teritorijai išvalyti reikėtų apie 1 mln. 670 tūkst. eurų. Ši parama ir buvo skirta, tačiau iškilo problema, kai paaiškėjo, jog didžiąją dalį šios teritorijos Savivaldybė yra išnuomojusi pagal ilgalaikės nuomos sutartį. Minėtą sumą ES gali skirti tik Savivaldybei, o privačiai bendrovei ES gali skirti ne daugiau nei 200 tūkst. eurų. Dabar projektas yra derinamas”, - sakė R. Radienė.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Projektų skyriaus vedėja Elona Jurkevičienė sakė iš dujų fabriko nuomininkų laukianti patikslinto objekto tvarkybos plano. Tik tuomet patikslinta paraiška bus teikiama ES paramai gauti.
Rašyti komentarą