Šauktinio dienoraštis: trys dienos miške

Paskutinį kartą kalbėjome apie priesaiką. Taigi, kas pasikeitė po to, kai davėme priesaiką? Labai daug nepasikeitė - be to, kad dabar turime prisiimti atsakomybę kaip kariai, na, ir turime daugiau užsiėmimų bei veiklos. Šaudymai, taktinio judėjimo komandos, nebylios komandos, sausas davinys, nakvynė miške bei kelios išgyvenimo, maskavimosi paskaitos.

Buvome išvykę į poligoną, į pratybas, šaudėme iš įvairių padėčių (gulint, priklaupus, tupint, sėdint, stovint). Pirmasis šūvis, jausmas kaip... Tikrai ne kaip kompiuteriniuose žaidimuose, kaip rodo filmuose ar kaip žaidžiant dažasvydį. Atatranka, parako kvapas, skriejanti tūta ir, žinoma, tas šūvio garsas. Jausmas nepakartojamas ir net nežinau, ar galima jį nupasakoti, nes tai tikrai skiriasi nuo šūvio iš medžioklinio šautuvo ar tiruose naudojamo orinuko.

Giedriaus Skiezgilo nuotr.

Visi norėjome pasiimti suvenyrų (tūtų), bet taisyklės yra taisyklės. Likome nieko nepešę ir namo neparvežę, mat už tai gresia nemenka atsakomybė.

Toliau sekė paskaita apie miegojimą miške - kaip įsirengti priedangą nuo kritulių naudojant palapinsiaustę, kaip išsirinkti vietą - turint omenyje, jog tai privalo būti ir puiki pozicija atidengti ugniai.

Sutemus, po vakarienės, patraukėme į mišką, kur tamsoje, pasišviesdami prožektoriumi, turėjome įsirengti stovyklą. Pirmosios statybos visiškoje tamsoje, apgraibomis. Tai priminė siūlo vėrimą į adatą. Pavyko, tačiau nebuvo lengva. Vieni aplink medžius išvyniojo 15 metrų virvę, kitiems užteko vos kelių metrų. O čia jau viskas priklauso nuo tavęs, kaip pasiklosi - taip išmiegosi.

Giedriaus Skiezgilo nuotr.

Įrengę pastogę, turėjome susidaryti grafiką - kas, kada ir kaip budės, mat stovykla turi būti saugoma visada. Patruliavome po du kas 40 minučių (vėliau supratom, kad per dažnai keitėmės). Tikėjomės puolimo, tačiau vietoj jo sulaukėme tik smarkaus lietaus. O lyjant greitai supratome statybų klaidas - miegui pasirinkta duobėta vieta.

Lietus mišką padaro gyvą, visur šnarėjimas, judėjimas. Lašų atsimušimas į žemę bei lapus maskuoja tikruosius žingsnius, todėl turi patruliuoti ir stebėti dar akyliau. Patruliavome naudodami prožektorių ir filtrą, kad priešas nepastebėtų ryškios spalvos. Tačiau visi nori būti nematomi, todėl prožektorius naudojome retai.

Ryte dar neprabudę išgirdome komandą, kad priešas artėja ir turime labai mažai laiko susikrauti daiktus ir palikti stovyklą. Griebi daiktus, pakuoji nežiūrėdamas, kas kur yra. Rytas tikrai ne su kavos puodeliu ir laikraščiu. Taip sekdami vienas paskui kitą persikėlėme į kitą vietą, kur laukėme pusryčių, o pusryčiai miške tikrai ne iš valgyklos. "Gaminomės" patys. Atsiplėši sausą davinį, pasišildai, kas šildoma, o visa kita kiši į kišenes. Sauso davinio būna įvairių skonių, bet komplektacija panaši: mėsos konservai su garnyru, duona (traški duonelė), riešutai, natūralus medus arba džemas, tirpus gėrimas (natūralių sulčių koncentratas), šokoladas, arbata arba tirpi kava, cukrus, drėkinamoji servetėlė, degtukų dėžutė, sausas kuras, padėklas maistui pasišildyti, dirželis pakuotei užverti.

Giedriaus Skiezgilo nuotr.

Man patiko - šilta, skanu ir tikrai užtenka, bet nežinau, kiek parų galėtume tokį maistą valgyti plačiai šypsodamiesi.

Antrą dieną skyrėme išgyvenimui - sužinojome, kaip surinkti vandenį, filtruoti ir paruošti vartoti, susipažinome su įvairiais laužo kūrenimo būdais, išmokome, kaip džiovintis rūbus, kaip atskirti užsimaskavusį priešą, kaip pačiam užsimaskuoti. Patikrinome savo topografijos žinias, teko įveikti atstumą pagal taktinio judėjimo komandas.

Vakarienė, stovyklos įrengimas, tik šįkart miegojome po du, susegę palapinsiaustes. Antras blynas tikrai geresnis. Vėl susiskirstome budėjimus, tik ilgesniais intervalais, ir einame ilsėtis. Naktį įvyko puolimas, mūsų būrys operatyviai reagavo, todėl be sužeistųjų pakeitėme stovyklos vietą, iš naujo įrengėme stovyklą ir - vėl ilsėtis. Lietaus nebuvo, puolimo nebuvo, todėl pabudome tikrai pailsėję.

Giedriaus Skiezgilo nuotr.

Paskutinė diena buvo skirta apkasų kasybai. Geriausias pėstininko įrankis - kastuvėlis, tad juo pamojavome iš peties.

Na, o pabaigai - trumpa istorija.

Pėstininko, išėjusio į atsargą klausia:

- Laivą vesti gali?

- Ne.

- Lėktuvą pilotuot gali?

- Ne.

- Tanką vairuot gali?

- Ne.

- Tai ką tu išvis gyvenime gali?

- Galiu kasti, galiu nekasti.