"Rugsėjo pirmoji - tarsi gražus vaikystės sapnas"

"Vakarų ekspresas" nusprendė apie Rugsėjo pirmąją, prabėgusias mokyklos dienas, išdaigas ir įdomiausius su vaikyste susijusius nutikimus pasikalbėti su žinomais klaipėdiečiais.

Iš jų lūpų išgirsite visko: ir apie nemėgstamus mokytojus, ir šokius diskotekose, iš pažymių knygelės trinamus pažymius, ir daugelį kitų iškrėstų šunybių, dėl kurių tekdavo raudonuoti prieš tėvelius.

Prabusdavo mokykloje

Olimpinis, pasaulio ir Europos krepšinio čempionas Modestas Paulauskas pamena, kad jo laikais per Rugsėjo pirmąją vaikai nebūdavo taip išsipustę ir karnavalų nerengdavo.

"Nebūdavo tokios pompastikos, kokia yra dabar. Buvo sunkūs pokario laikai, tad mums būdavo didžiausias rūpestis, kad Rugsėjo pirmąją į mokyklą ateitume su nesuplyšusiais batais ar bent šiek tiek švaresne ir tvarkingesne apranga", - "Vakarų ekspresui" sakė tituluotas krepšininkas.

Jis mokėsi Klaipėdos miesto centre, tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau buvo vadinama Donelaičio vidurine mokykla, o dabar - Vytauto Didžiojo gimnazija.

"Kadangi mano tėvai dirbo mokykloje, tėvelis buvo ūkvedys, mama - valytoja, mes gyvenome mokyklos administracinėse patalpose. Tiesiog mokykloje buvo įrengti tarnybiniai butai su bendra virtuve. Taigi buvo labai patogu - atsikeli ir iškart esi mokykloje. Svarbiausia užduotis buvo išgirsti žadintuvą, kad nepramiegotum pirmosios pamokos. Palyginus su kitais klasės draugais, man buvo labai patogu, kadangi nereikėjo eiti į mokyklą kelių kilometrų ar vykti autobusu, atsikeli iš lovos ir už minutės gali būti jau klasėje", - šypsodamasis pasakojo M. Paulauskas.

Dėl to, kad tėveliai dirbo mokykloje, M. Paulauskas įžvelgė ir šiokių tokių minusų.

"Jei iškrėsdavai kokią šunybę, o tai vaikams ir paaugliams - įprastas reiškinys, tėveliai iškart viską žinodavo. Man baisiausia būdavo, kai klasės auklėtoja liepdavo atsivesti tėvelį. Tada jau buvo pilnos kelnės baimės. Su mamyte dar sutardavau, labai nebausdavo, o tėvelis buvo gana griežtas, stengdavausi, kad jis neišgirstų apie mano šunybes", - šypteli olimpinis čempionas.

ATSIMINIMAI. "Kadangi mano tėvai dirbo mokykloje, tėvelis buvo ūkvedys, mama - valytoja, mes gyvenome mokyklos administracinėse patalpose. Tiesiog mokykloje buvo įrengti tarnybiniai butai su bendra virtuve. Taigi buvo labai patogu - atsikeli ir iškart esi mokykloje. Svarbiausia užduotis buvo išgirsti žadintuvą, kad nepramiegotum pirmosios pamokos", - pasakojo olimpinis, pasaulio ir Europos krepšinio čempionas Modestas Paulauskas. Stasio ŽUMBIO nuotr.

M. Paulauskas sakė, kad mokykloje tarp pirmūnų nebuvo, tačiau mokslai sekėsi gana gerai.

"Buvau aukso viduriuke, pažymiais nesiskųsdavau, tad slėpti pažymių knygelės nuo tėvų tikrai nereikėdavo. Buvau labiau aktyvus ir sportiškas vaikas - būdavo, kad "nusimuilindavome" nuo pamokų, kad pažaistume stalo tenisą ar krepšinį. Man sportas nuo vaikystės buvo itin mėgstamas. Tuomet juk neturėjome televizorių ar kompiuterių, tad net vakarais įvairiausiais būdais bandydavome prasmukti į užrakintos mokyklos sporto salę. Būdavo, kad pasistatę suolą įlipdavome per langą ir taip vėliau patekdavome į sporto salę. Dėl meilės sportui tekdavo ieškoti įvairių gudrybių", - sakė vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų.

Nuo pajuokų iki didvyrės

Prakalbus apie Rugsėjo pirmąją, Klaipėdos Dramos teatro aktorė Eglė Jackaitė pasinėrė į gilius ir nostalgiškus vaikystės prisiminimus.

"Lyg šiandien pamenu save su baltomis ilgomis kojinytėmis su bumbuliukais, su kaspinu surištus plaukučius ir rankoje būtinas akcentas - kardelis - kartais net paties vaiko dydžio", - šypsodamasi pasakojo E. Jackaitė.

Jos teigimu, Rugsėjo pirmoji - tarsi vaikystės gražus sapnas.

Žinoma aktorė pamena, kad Rugsėjo pirmąją iš jaudulio virpėdavo širdelė, mąstydavo, kaip priims klasiokai, kaip kas per vasarą pasikeitė ir panašiai.

"Drebėdavo rankos, kai reikėdavo susikabinus su berniuku rankomis eilute eiti į lauką. Tai buvo didelė ir kartu jaudinanti šventė", - akcentavo E. Jackaitė.

Aktorė teigė, kad jai vaikystėje teko pakeisti kelias mokyklas trijuose skirtinguose miestuose.

"Kadangi tėtis kraustėsi iš vieno miesto į kitą, teko mokytis Telšiuose, Mažeikiuose, vėliau - Kaune. Pamenu, kad į Kauną atvykau jau būdama penkiolikos metų ir teko prieš klasę prisistatyti ir papasakoti, kokia buvo praėjusi vasarą. Kadangi aš kilusi iš Žemaitijos, kauniečiai klasiokai pajuto mano akcentą ir iš pradžių kiek juokėsi, sako: "kalbi kaimietiškai". Buvo gėda, teko raudonuoti... Žinote, kaip būna, kai esi naujokas ir kažkas iš tavęs šypteli... Visgi, visada buvau sportiška ir aktyvi mergaitė, atstovaudavau mokyklai kroso varžybose, tad greitai su berniukais radau bendrą kalbą", - teigė E. Jackaitė.

Ji pamena ir vieną nutikimą, po kurio klasiokų akyse tapo savotiška didvyre.

"Pamenu, kai nuskambėdavo skambutis, visi lėkdavome į valgyklą. Ir kartą visi bėgame laiptais ir staiga mane stumtelėjo ir aš nusiridenau laiptais. Skrydis buvo itin skaudus - lūžo riešo kaulai. Visus kartu bėgusius klasiokus nusivedė į lauką ir ėmė tardyti, kuris mane nustūmė. Aš žinojau, kuris berniukas tai padarė, tačiau neišdaviau. Pamaniau: juk vis vien lūžo kaulas, nieko nebepakeisi. Mačiau, kad tas berniukas ir taip tą įvykį skaudžiai išgyvena... Taigi po šio įvykio klasiokų akyse buvau savotiška didvyre", - daugiau nei 30 metų senumo įvykius prisiminė E. Jackaitė.

Ji teigė, kad niekada gyvenime nepamirš mokyklos laikų kompoto ir cukrumi padengto riestainio.

"Tai buvo mūsų laikų delikatesas. Žinoma, pamenu ir jau atšalusius makaronus su kotletukais, ir agurkų sriubą. Visi buvome lyg ir lygūs, ir kartu vieningi... Nors tekdavo stumdytis valgykloje su tais rudais padėklais... Niekada nepamiršiu ir diskotekų, kurios vykdavo dar dienos šviesoje. Mergaitės sustodavo į vieną kamputį, berniukai - į kitą. Širdis spurdėdavo, laukdavome, kol simpatija pakvies šokti. Tai nepamirštami ir itin malonūs prisiminimai. Per pertraukas žaisdavome su guma, lakstydavome, berniukai mums tampydavo už kasų. Būdavo ir budėjimai - užsiriši ant rankos raudoną raištį ir prižiūri tvarką. Tai buvo nerūpestingas, be didelių atsakomybių laikas. Kaip smagu sugrįžti į šiuos prisiminimus", - greitakalbe apie savo vaikystę ir mokyklos laikus pasakojo E. Jackaitė.

Išdaigų ir pokštų paletė

Ketverių olimpinių žaidynių dalyvis, Europos prizininkas Ramūnas Vyšniauskas su šypsena veide pasakojo apie savo vaikystę ir Rugsėjo pirmosios kasmetinę tradiciją - apsilankymą fotostudijoje.

"Savaitę prieš Rugsėjo pirmąją važiuodavome į parduotuves pirkti mokyklinės uniformos, kuprinės ir kitų mokyklai reikalingų reikmenų. Rugsėjo pirmąją sukandęs dantis, niurzgėdamas, apsirengdavau tą uniformą, pasiimdavau į rankas gėles ir žingsniuodavau į mokyklą. Buvo kančia ir liūdesys, nes vėl reikės mokytis... Tik tiek buvo gerai, kad vėl po vasaros atostogų susitinki su draugais, - pasakojo R. Vyšniauskas.

- Po ceremonijos mokykloje su šeima žingsniuodavome į fotostudiją. Ten jau prieš mėnesį būdavome užsirašę į eilę ir pagal sąrašą mus pakviesdavo. Tekdavo iškęsti tą sudėtingą fotografavimo procedūrą. Žinote, kaip vaikams sudėtinga nusėdėti vietoje, o dar su mokykline uniforma ir gėlėmis. Buvo tarsi košmaras. Ir taip - kasmet", - su šypsena veide prisimena R. Vyšniauskas.

Jis mokėsi tuometinėje K. Donelaičio vidurinėje mokykloje, o jo mama Dalia šioje mokykloje dirbo anglų kalbos mokytoja ir ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas.

"Jei tik iškrėsdavau kokį pokštą ar prisidirbdavau, mama iškart viską sužinodavo pirmoji. Neslėpsiu, mokykloje buvau nemenkas "chuliganėlis" (šypsosi - aut. past.). Dėl to, kad mama dirbo mokykloje, buvo blogai, tačiau įžvelgiau ir pliusų - bet kada galėjau ateiti pas mamą į kabinetą, pavalgyti, šiaip pailsėti ar pakalbėti", - teigė prieš kelerius metus sportinę karjerą baigęs ir į įvairius verslus pasinėręs R. Vyšniauskas.

Jis neslėpė, kad prieš mamą mokykloje teko ne kartą raudonuoti ir net matyti jos ašaras.

"Ko tik nebuvo: ir pažymius iš pažymių knygelės su įkaitintu kiaušiniu bandydavau trinti, ir skustuvo peiliuku išpjaudavau popieriaus langelį su kuolu... Vienu metu buvau įsigudrinęs turėti net kelias pažymių knygeles, tad išimdavau lapą ir sukeisdavau su kitos knygutės lapu. Ko tik neprimąstydavau..." - vaikystės išdaigomis pasidalijo R. Vyšniauskas.

TRADICIJA. Ramūnas Vyšniauskas (stovi priekyje iš dešinės) rugsėjo pirmąją po ceremonijos mokykloje su šeima žingsniuodavo į fotostudiją. "Ten jau prieš mėnesį būdavome užsirašę į eilę ir pagal sąrašą mus pakviesdavo. Tekdavo iškęsti tą sudėtingą fotografavimo procedūrą. Žinote, kaip vaikams sudėtinga nusėdėti vietoje, o dar su mokykline uniforma ir gėlėmis. Buvo tarsi košmaras. Ir taip - kasmet", - su šypsena veide prisimena R. Vyšniauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Jis pamena ir nutikimą, dėl kurio jam dabar yra gėda.

"Aš gyvenime esu toks: jei ko imuosi, tai darau iš širdies. Pamenu, kad vienu metu buvau labai susižavėjęs karatė sportu. Prisižiūrėjau filmų apie Žaną Klodą van Damą, tad keldavausi, kaip ir šis filmo herojus, prieš tekant saulei, bėgdavau krosus, atidirbinėdavau į orą karatė techniką. Ir sau į galvą įsikaliau, kad kartą per savaitę, net šiandien pamenu - ketvirtadieniais, turėsiu su kažkuo susimušti, kad pasitikrinčiau, ar gerai išmokau karatė veiksmus. Taigi, vieną ketvirtadienį aš budžiu mokyklos valgykloje ir stebiu, kur čia reikės atidirbti techniką, ir staiga mane užkliūva vienas berniukas. Pamenu, kad aš jį taip sutalžiau, jog liko visas kruvinas. Tuomet jaučiausi toks kietas. Vėliau sėdžiu sau ramiai pamokoje, į duris pasibeldžia direktorius ir sako: "Vyšniauskai, ateikite į koridorių." Ogi žiūriu - stovi tas kruvinas berniukas, mano mama ir to vaiko mama, abi - su ašaromis akyse. Tada aš nesupratau, kad padariau labai blogą darbą, tačiau man dabar dėl to labai gėda. Naudodamasis proga, noriu atsiprašyti to berniuko, dabar - jau suaugusio vyro. Mokykloje mes daugelis pridarėme įvairių klaidų. Juk vaikystė ir paauglystė yra toks metas... Dabar aš taikus ir geranoriškas, į muštynes nesiveliu", - akcentavo R. Vyšniauskas.

Pastaraisiais metais Ramūnui Rugsėjo pirmoji - graži ir laukiama šventė - jis savo sūnų Ažuolą šiemet ves jau į trečiąją klasę, o dar po metų mokyklą pradės lankyti ir jo dukra Ramunė.

Liejosi eilės ir baletas

Daugiau nei pusšimtį savo gyvenimo metų šokiams paaukojusi ir su garsiausiu Klaipėdos ansambiu "Žuvėdra" daugybę kartų ant olimpo viršūnės pasaulio ir Europos sportinių šokių čempionatuose kopusi Skaistutė Idzelevičienė Rugsėjo pirmąją įvardija kaip dvasinį pasiruošimą mokslo metams.

"Pamenu, kad vasaras leisdavome kaime ir tik grįžę po ilgų atostogų ruošdavomės, puošdavomės Rugsėjo pirmajai. Peržiūrėdavome ir dėdavomės knygas, kitus mokslo metams būtinus reikmenis.

Tai tarsi savotiškas atsisveikinimas su vasara. Rugsėjo pirmąją supranti, kad baigėsi tavo savotiška laisvė ir teks pasinerti į tam tikrą discipliną, suvaržymus.

Bet pati Rugsėjo pirmoji - graži ir miela klasiokų ir mokytojų susitikimo šventė su išskirtine atmosfera", - kalbėjo S. Idzelevičienė.

TRADICIJA. Kai Skaistutė Idzelevičienė su savo vyru Romualdu Idzelevičiumi ilgus dešimtmečius dirbo Klaipėdos universitete Sportinių šokių katedroje, turėjo šaunią tradiciją su studentais šokėjais paminėti Rugsėjo 1-ąją. Redakcijos archyvo nuotr.

Ji pamena, kad mokykloje buvo aktyvi ir veikli.

"Tekdavo ir ant scenos deklamuoti eilėraščius, ir šokti, net baleto judesius imituoti", - su šypsena veide prisiminė tituluota klaipėdietė.

Ji pamena ir tokį nelengvą gyvenimo laikotarpį, kai jai teko mokytis toli nuo Lietuvos - mieste šiaurės vakarų Rusijoje, Vorkutoje.

"Buvo tokia geografijos mokytoja, kuri manęs nemėgo vien dėl to, kad aš - lietuvė. Ir aš vieną kartą, bežaisdama su berniukais, sumąsčiau jai atkeršyti: per vieną mums laisvą pamoką su dviem berniukais priėjome prie jos durų, pabarškinome ir pabėgome. Ji atidaro duris, o už jų nieko nėra. Taip pakartojome dar kartą. Pabaladojome į duris ir trečią kartą, tačiau mokytoja jau buvo gudresnė - laukė mūsų prie durų, jas atidarė ir pamatė, kas čia taip išdykauja. Tėvai sužinojo apie šį įvykį. Buvo išryškintas šis įvykis, kadangi tai darė mergaitė", - vaikystės istoriją papasakojo S. Idzelevičienė.

Kai ji su savo vyru Romualdu Idzelevičiumi ilgus dešimtmečius dirbo Klaipėdos universitete Sportinių šokių katedroje, turėjo šaunią tradiciją su studentais paminėti šią dieną.

"Susirinkdavome visi šios katedros studentai - nuo pirmojo iki ketvirtojo kurso. Pirmakursiai būdavo susodinti atskirai ir tada ketvirtakursiai juos įvairia žaidimo forma, smagiomis užduotimis egzaminuodavo. Vėliau įteikdavo simbolines dovanėles, pavyzdžiui, rankšluostukus po intensyvių šokių treniruočių nusivalyti prakaitą ir panašiai. Taip pat susirinkdavo ir dėstytojai, jie būdavo pristatyti studentams. Būdavo ir smagių pašnekesių, ir gėlių puokščių. Taip gražiai savame šokėjų ratelyje paminėdavome šią dieną", - prisiminė S. Idzelevičienė.

NOSTALGIŠKI PRISIMINIMAI. Rugsėjo 1-oji ir mokyklos suolo skambutis daugeliui kalbintų žinomų klaipėdiečių yra įsirėžę giliai atmintin. Irmanto SIDAREVIČIAUS nuotr.