Romano tęsinyje – senųjų klaipėdiškių tragedija

Šis istorinis romanas, kuriame vaizduojamos pokario kovos Žemaitijoje ir Rytų Prūsijoje, sulaukė didelio susidomėjimo. Autorius gavo šimtus skaitytojų laiškų su prašymais sukurti ir antrąją dalį.

„Galiu nudžiuginti savo ištikimiausius skaitytojus, kad tęsinys beveik baigtas. Tekstą reikės dar kartą perskaityti, kai ką pataisyti, kai ką papildyti. Galėčiau net pasakyti, kuo viskas baigiasi, bet ar verta?“ – juokauja autorius.

Ši knyga turėtų būti įdomi visiems besidomintiems Klaipėdos istorija, nes dalis romano veiksmo vyksta pokariniame mieste. Būtent tuo laikmečiu šis miestas iš prūsiškojo Mėmelio palaipsniui virto  tarybine Klaipėda.

„Tuo laikotarpiu mieste nebeliko senųjų gyventojų. Sovietams okupavus šį kraštą ir pasibaigus karui Europoje retas klaipėdiškis grįžo į savo namus. Todėl likusius laisvus butus nesubombarduotuose namuose, tuščias sodybas užėmė atvykėliai iš Sovietų Sąjungos. Daugiausiai – kariškiai ir partiniai darbuotojai.

Aišku, į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą plūdo ir Didžiosios Lietuvos gyventojai. Tarp jų – ir nuo NKVD besislapstantys arba į Švediją planuojantys pasprukti partizanai“, - pasakoja autorius.

Vietinių gyventojų likimas buvo nepavydėtinas. Iš pradžių juos persekiojo, prievartavo moteris ir žudė net kūdikius raudonarmiečiai, pasibaigus karui vadinamiesiems „vokiečiams“ teko atsiimti ir nuo lietuvių, kurie klaipėdiškius vadino „fašistais“, o jų vaikus - vokietukais.

M. Milinis tvirtina, kad grožinės literatūros kūrinių apie pokarinę Klaipėdą beveik nėra. Pasak autoriaus, jam reikėjo perskaityti daug istorinės medžiagos, klaipėdiškių prisiminimų, pabendrauti su senaisiais gyventojais, peržiūrėti šimtus fotografijų, kad susidarytų nors minimalų įspūdį, kaip buvo gyvenama pokariniame mieste.

„Eilės prie duonos, išsekusių belaisvių kolonos, gyventojų areštai, bažnyčių ir kitų „vokiškų“ pastatų griovimas, kariškių ir nusikaltėlių gaujų siautėjimas buvo tuomečio Mėmelio, kuris Klaipėda pradėtas vadinti tik 1947 m., kasdienybė“, - pasakoja autorius.

Savo romane jis nemažai dėmesio skiria ir  Mėmelyje veikusiam NKVD GULAG‘o lageriui Nr. 57, veikusiame buvusiame tabako fabrike Bangų g. Šiame lageryje kalinčių belaisvių pastangų dėka ir buvo atstatytas miestas.

„Sovietinėje literatūroje buvo trimituojama, kad miestą atstatė „tarybiniai specialistai“, tačiau tai įžūlus melas. Specialistai,  kurie plūdo į ištuštėjusią Rytų Prūsiją, tebuvo svieto perėjūnai, tinginiai ir dykaduoniai, kurie troško ištrūkti iš kolchozų Rusijoje, kad čia surastų išsvajotąjį „rojų“.

Čia atvykę jie tik girtuokliavo, mušėsi, vogė ir plėšė vietinių gyventojų namus“, - aiškina autorius.

Romano tęsinyje toliau pasakojama „prūso“ Dovo Gelžaičio istorija, jo siekis ištrūkti iš spąstais tapusios sovietinės Lietuvos.

Knygoje susipina kelios siužetinės linijos, autorius nevengia vaizduoti ir istorinių asmenybių.

Todėl romano skaitytojai susipažins su sovietinės Lietuvos „vyriausiuoju saugumiečiu“ Josifu Bartašiūnu, nevengdavusiu dalyvauti „aktyviai tardant“, kitaip tariant – kankinant, partizanus, pirmuoju  Klaipėdos Vykdomojo komiteto pirmininku Viktoru Bergu, jautusio palankumą vietiniams gyventojams, Mėmelio komendantu kapitonu Bugrovu, liuteronų sakytoju Ansu Baltriu ir kitais.

Sparčiau sukurti romaną M. Miliniui sąlygas sudarė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, kaip Kultūros ir meno kūrėjui, skirta individuali stipendija. Jos dydis – 580 eurų per mėnesį. Stipendija mokėta dvylika mėnesių.