Prisiminimai apie Klaipėdos teatrą ir jo žmones iš Balio Juškevičiaus dienoraščio

Pasak A. Juškevičiaus, šis fragmentas iškrenta iš daugybės dienoraščių, rašytų visą gyvenimą. Fragmentas, rašytas 2008 m. vasarą, - lyg ūke paskendusi reminiscencija, trumpas štrichas, noras prisiminti mažą dalį teatro veikėjų, sutiktų Klaipėdoje ir iš jos išėjusių.

Prisiminimai apie praeitį

2008-07-24

Noriu grįžti į praeitį. Jaučiu, kad mano klausa visai baigėsi, atmintis silpsta, ką įdomaus ir man svarbaus atmenu.

Teatro kūrimo pradžioje 1946-1950 metais atvykdavo vis naujų žmonių ir, kaip nekeista, - talentingų žmonių. Iš karto jie palikdavo kažkokį neužmirštamą įspūdį, jėgą, jausmą.

Kompozitorius Klemensas Griauzdė kažkur Švėkšnos apylinkėse surado muzikantą - akordeonistą, pianistą Algį Lopą. Jaunutis, dar visai vaikas, bet koks atvirumas, šiltumas, meilumas, gerumas, tarytum žmogus nori nenori dovanoja save visiems. Jo asmenybė gerokai vyresnių ir rimtesnių žmonių rate - orkestre, repeticijose, masinėse "Eglės" scenose - pasipildė dideliu, tiesiog sprogstančiu gerumu, paslankumu, džiaugsmu ir jėga, visiems buvo su juo gera ir neužmirštama.

Pradėjus veikti Klaipėdos teatrui, po kelerių metų pasirodė Juta Čeičytė (Juzefa Čeičytė), dailininkė. Tada ji buvo jaunutė, mažutė, lieknutė, aštroko charakterio, bet velniškai darbšti, iniciatyvi, ieškotoja, kitų ragintoja. Jos buvo visur pilna.

Ją labai pamilo seneliai Tušauskai, pas juos Juta pradžioje ir gyveno. Ji buvo tik dailininkė-išpildytoja, bet kruopšti, atsidavusi, norinti padėti visiems, bendrauti, būti kartu su visais, dalintis teatro vargais ir darbais.

Ji dirbo viską: visur plovė, mazgojo, tepliojo, dažė, nešė, kilnojo, pertvarkinėjo, - žodžiu, buvo įvairių didelių ir mažų darbų iniciatorė, išradėja. Tokia Juta išliko ir tapusi dailininke, išvykusi į Vilnių, tapusi viena iš naujųjų mūsų dailės žvaigždžių.

Didis A. Liobytės talentas

Su Jutos Čeičytės pažintimis teatre atsirado rašytoja Aldona Liobytė. Ji pasiūlė savo pasaką vaikams "Meškos trobelė". Apie tai aš rašiau savo knygoje, bet šį kartą noriu pabrėžti, kad Aldona buvo nepaprasta asmenybė - savo moterišku žavumu, neišsenkančia energija, optimizmu, juoku, džiaugsmu. Jai kurti, dirbti buvo jos didysis pašaukimas. Tai didžio talento energija, šalia jos pasaulis atrodė nuostabus, gražus, šiltas, geras, - kaip ir jos pasaka "Meškos trobelė".

Su Aldona mes kažkaip suradome nuostabų žmogišką sąlytį, nes jos gerumas, meilė Lietuvai, jos žmonėms vertė ją galinga magnetine jėga, traukiančią prie tokių pat idealų.

Labai gerbiau ir didžiavausi Aldonos draugyste.

JAUNI. 1975 Gražina Balandytė ir Gintautas Pačiūra.

Po daugelio metų vienos jubiliejinės dainų šventės metu mes su žmona nuvykome į Vilnių, apsistojome pas žmonos gimines Jablonskius, vos tik pasisveikinus aš čiupau telefono ragelį ir paskambinau Aldonai.

- Mes atvykome į šventę, sveika! Kaip tu laikaisi? - tariau aš.

- Baly, aš mirštu. Su manimi viskas baigta, - ir ji padėjo ragelį.

Tai buvo neužmirštamas įspūdis visai dainų šventei. Ji mirė tuoj po šventės, bet mes jau buvome grįžę į Klaipėdą.

G. Balandytę atrado Medicinos mokykloje

Su Aldonos Liobytės atėjimu į teatrą susijęs ir kitas ne mažiau garsios ir brangios, savos asmenybės atėjimas į teatrą ir į mano gyvenimą.

Pagrindinė "Meškos trobelės" veikėja yra našlaitėlė mergaitė, žiemos dieną pamotės išvaryta į mišką parnešti uogų. Spektaklį statė Napaleonas Bernotas, kuris našlaitėlės vaidmeniui surado artistę tarp Medicinos mokyklos merginų.

Tai buvo Gražina Balandytė, nedidukė, jaunutė, apskritutė, nepaprastai betarpiška, jautri, tyra, kupina labai šilto, jautraus dvasios pasaulio, gerumo, švelnumo, bet ir savarankiškumo bei savigarbos.

GASTROLĖS. 1970 m. gastrolėse Kaune - Vanda Lietuvaitytė, Marija Černiauskaitė ir Janina Budrikaitė.

Tai buvo genialus N. Bernoto atradimas, iš kurio išaugo žymioji, didžioji Kauno teatro žvaigždė, Lietuvos teatro geroji dvasia Gražina Balandytė. Kiek puikių vaidmenų ji padovanojo Lietuvos žiūrovui, kiek puikių valandų ir bendravimo su žiūrovais televizijoje, tame tarpe ir iš mano buto. Gražina, nežiūrint ryškaus talento, visada buvo labai artima, paprasta, sava, žmogiška.

Štai jau keletas puikių asmenybių, lydėjusių mane teatro keliu. Jų buvo ir daugiau. Pagalvosiu apie tuos, kurių nepaminėjau atskirai.

Napaleonas ir Saja

Napaleonas Bernotas - neįprastas, retas vardas, netgi labai retas. Galvoju, kad neturiu nė vieno pažįstamo tokiu vardu.

Napaleonas atėjo į teatrą taip paprastai, tarytum tai būtų kasdieninis, jau daug kartų seniai besikartojantis veiksmas. Ir tapo jis savu, artimu, visų teatro reikalų aktyviu dalyviu. Bet Napaleonas buvo ir sudėtinga, plati asmenybė. Šalia kasdieninės buities, kurioje jis mokėjo būti vaikiškai naivus, atviras, atviraširdis, nerūpestingas šposininkas, jame glūdėjo (pagal ūgį) ir aukšti idealai, ir dideli sumanymai. Apie tai jis nemėgo daug kalbėti, girtis, afišuotis ir todėl jo išėjimas į kiną atrodė kiek netikėtas. Žinoma, filmų būtų buvę daug ir tikriausiai puikių, nes paliko jis mums tik savo pirmuosius žingsnius. Mirtis buvo tokia netikėta, taip ne laiku, kad nenuostabu, jog jo laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai Klaipėdos lietuvių.

PREMJERA. 1955 m. premjeros "Tartiufas" "laistymas": centre Juozas Rudzinskas, dešinėje stovi Juzefa Čeičytė, Balys Juškevičius.

N. Bernotas į teatrą atvedė dramaturgą Kazį Sają. Būdamas Žemės ūkio technikumo dėstytoju, o K. Saja - studentu, Bernotas iškart pajuto šio vaikino gabumus rašyti ir kalbėti, o gal - kalbėti ir rašyti, nes K. Saja tuoj pradėjo lipdyti savo pirmąsias komedijėles, tarp jų - ir "Lažybas". K. Sajos gimimas įvyko Bernotui padedant ir remiant, o Saja pasirodė esąs pilnas neišsemiamų sumanymų, kurie realizavosi po N. Bernoto mirties.

N. Bernotas "Lažybose" suvaidino nepakartojamą tinginio ir melagio vaidmenį - Dominyką, kartu su Vanda Lietuvaityte buvo to spektaklio neužmirštami, nepalyginami favoritai, puošmena. Tokį duetą retai pamatysi bet kuriame teatre.