Pradingusio kapitono artimieji meldžia jūrų dievų malonės

Kurėnu į susitikimą su Nacionalinės ekspedicijos įgula plaukė trys Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai. Laivo kapitonas – visą gyvenimą muziejuje dirbęs ir to paties kurėno statybai prieš 18 metų vadovavęs 64 metų Romaldas Adomavičius.

Jūrų muziejuje dirba ir jo žmona dailininkė Audronė bei sūnus Romualdas.

Iš trijų išgelbėjo du

Pavojaus signalą, kad Kuršių mariose tarp Pervalkos ir Preilos apvirto plokščiadugnė valtis, Jungtinis gelbėjimo ir koordinavimo centras gavo antradienį apie 14 valandą.

Ant kojų buvo sukeltos visos specialiosios tarnybos: į įvykio vietą išplaukė pasieniečių kateris „Boomeranger“, išskubėjo Klaipėdos, Šilutės ir Neringos priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų specialistai.

Į dangų iš Nemirsetos pakilo Karinių oro pajėgų sraigtasparnis „Dauphin“.

Du įgulos narius pavyko išgelbėti. Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus darbuotojas 36 metų Daumantas Kiulkys ir jo bendraamžis Ūkio tarnybos viršininkas Aurimas Rumša buvo ištraukti iš vandens ir nuplukdyti į Preilą. Jie jautėsi neblogai, bet dėl visa ko buvo nugabenti į ligoninę.

R.Adomavičiaus, kuris greičiausiai nebuvo apsivilkęs gelbėjimosi liemenės, rasti nepavyko.

Gelbėjimo darbus apsunkino prastos oro sąlygos – pūtė 15–17 metrų per sekundę vėjas, gūsiuose sustiprėdavęs dar labiau, marių vandenį šiaušė bangos.

Tikėjosi sulaukti stebuklo

„Mūsų trijų vyrų komanda išplaukė į šventę – Nacionalinės ekspedicijos sutikimą, kuris turėjo vykti Kaune šeštadienį per Mindaugo karūnavimo šventę. Išplaukė trise iš Pilies uostelio.

Kurėnas – mūsų plaukiojantis eksponatas, kuriuo Romas pristatydavo ne tik muziejų, bet ir Klaipėdą bei Lietuvą.

Popietę mums iš greitosios pagalbos automobilio paskambino Aurimas ir pasakė, kad kurėnas nuskendo, Romas dingo, o jis su Daumantu vežami į ligoninę. Jie buvo ištikti šoko, tad daug neklausinėjome, tik sužinojome, kad bangos buvo bene dviejų metrų.

R.Adomavičius – patyręs kapitonas, ne kartą dalyvavęs ir Nacionalinėje ekspedicijoje, užauginęs savo pamainą – kapitoną sūnų Romualdą. Tikimės, kad jūrų dievai bus maloningi ir grąžins mums bičiulį.

Išlydėdami į keliones burlaivius mes tradiciškai prašome vėjo. Dabar mes prašome, kad jis grąžintų Romaldą mums gyvą. Juk pernai šešias valandas ieškota vienos jachtos ir įgulos nariai rasti gyvi. Stebuklų būna.

Romas – ne tik istorikas ir buriuotojas, tuo pačiu kurėnu išvagojęs Kuršių marias, pasiekęs Karaliaučių ir Amsterdamą.

Prieš penketą metų muziejus išleido Bruno le Coutre atsiminimų knygą „Mano miestas Klaipėda. 1900–1939“, kurią iš vokiečių kalbos išvertė R.Adomavičius“, – antradienį kalbėjo Lietuvos jūrų muziejaus Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė.

Ji prisiminė, jog antradienį net nesvarstyta, kad dėl suprastėjusių orų gal nevertėtų plaukti Nemunu į Kauną. Komanda buvo patyrusi. O tokiomis plokščiadugnėmis valtimis Kuršių marių žvejai plaukiojo šimtus metų.

Kurėne jausdavosi ramus

Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriui vadovavęs R.Adomavičius buvo įgijęs įdomią gretutinę profesiją. Jis išgarsėjo kaip vienas labiausiai patyrusių Kuršių marių laivininkų: plaukiodavo savo rankomis atkurta senovine burvalte – ąžuoliniu kurėnu.

Kuršmarių žvejai tokiomis valtimis plaukiojo iki XX a. vidurio. Tik šiam kraštui būdingus laivus vėliau pakeitė motorinės dorės, botai.

R.Adomavičiaus sumanytas projektas „Kurėno sugrįžimas“ įgavo sparnus – atsirado ir daugiau entuziastų, kuriems seni laivai mielesni už prabangias jachtas.

„Kurėne ramiau, burių nedrasko škvalai, neblaško į šonus klastingos srovės, dugne gali užsikurti ugnį. Tokiu laivu gali išplaukti į užlietas pievas. Tvirtai suręsta plokščiadugnė Kuršmarių burvaltė – tarsi kranto gabalas“, – pasakojo R.Adomavičius.

Kurėnai statomi atsižvelgiant į vietos sąlygas: vandenų plotą, gylį, krantus, vyraujančių vėjų kryptis. Tai ištisas mokslas. Dar sunkiau juos suvaldyti.

R.Adomavičius džiaugėsi, kad šie laivai vėl tapo Kuršmarių puošmena, ir apgailestavo, jog jų dar nėra tiek, kad kalbėtume apie sugrįžtuves. Bet vis daugiau žmonių stato kurėnus turizmui, pramogoms.

Per dešimtmetį Lietuvos jūrų muziejaus kurėną išbandė apie 3 tūkstančius žmonių.

Sūnus sekė tėvo pėdomis

R.Adomavičius meilę senoviniams laivams įskiepijo ir savo sūnui Romualdui, kuris pasekė tėvo pėdomis – tapo istoriku.

Kopgalyje įsikūrusiame Lietuvos jūrų muziejuje tėvas ir sūnus darbavosi viename kabinete ir puikiai sutardavo.

R.Adomavičius nė kiek nesigailėjo išmokęs valdyti kurėną ir sūnų. Jūrų muziejuje darbuojasi ir Romaldo žmona dizainerė Audronė.

„Tokių kaip mes šeimų muziejuje yra ir daugiau. Kolegos kartais mus geraširdiškai pašiepia, pavadina klanu. Toje pačioje ministerijoje įsitaisę giminaičiai gali sukelti įtarimų, užsitraukti nemalonę. Pas mus mažiau aistrų, kiekvienas varo savo vagą. Tuo muziejai ir skiriasi nuo kitų valstybės įstaigų“, – kalbėjo R.Adomavičius.

Lietuvis nustebino olandus

Turistiniuose žygiuose ir regatose R.Adomavičius bendrakeleiviams dažnai primindavo, kad kurėnai – išskirtinės, tik vidaus vandenims skirtos burvaltės, į jas įsėdusiems neverta kišti nosies į jūrą.

Muziejuje pastatytą kurėną jis sunkvežimiu buvo nugabenęs į Amsterdame rengiamą istorinių laivų festivalį.

„Lietuviška burvaltė pribloškė olandus – tokios jie dar nebuvo regėję.

Tapome žavaus renginio, kuriame dalyvavo tūkstančiai istorinių laivų, favoritais. Visi norėjo išbandyti mūsų kurėną“, – po renginio grįžęs į namus mintimis dalijosi R.Adomavičius.