Po vyro mirties palangiškei – „Sodros“ akibrokštas

„Negi Lietuvai taip trūksta pinigų, kad iš žmogaus, jau išeinančio iš gyvenimo, būtinai reikia atimti tą šimtą eurų?“ – stebėjosi našlė, kuriai vokiečių kas mėnesį mokami pinigai – 255 eurai – liko vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Tiesa, moteriai pranešta, kad po vyro mirties „Sodra“ jai mokės 22 eurų našlės pensiją, kuri – dešimt kartų mažesnė už vokiškąją.

Mokėjo už priverstinį darbą

Remti Lietuvos pilietę Vokietijos valstybė įsipareigojo todėl, kad jos vyras D.Kopelmanas karo pradžioje dar būdamas paauglys buvo išvežtas darbams į nacistinę Vokietiją. Ten vienoje radijo gamykloje jis dirbo dar ir po karo – iki 1950 metų.

Už priverstinį darbą D.Kopelmanui nuo 1997 metų Vokietijos valstybė buvo paskyrusi kompensacinę išmoką iki gyvenimo pabaigos.

Pastaruoju metu jis kas mėnesį gaudavo po 423 eurus.

Jau po vyro mirties iš Vokietijos atėjo raštas, kuriame pranešta, kad nuo sausio išmoka D.Kopelmanui bus padidinta iki 1200 eurų.

Tačiau dėl sunkios ligos paskutinius metus prie patalo prikaustytas 89 metų palangiškis mirė nesulaukęs Naujųjų metų.

Prisiminė V.Landsbergį

Vilniuje vykusiose D.Kopelmano laidotuvėse dalyvavo ir politikos patriarchas Vytautas Landsbergis.

Mat penkias užsienio kalbas mokėjęs ir anksčiau Vilniaus universitete anglų bei vokiečių kalbas dėstęs D.Kopelmanas kaip vertėjas ilgą laiką talkino V.Landsbergiui Lietuvai susigrąžinant nepriklausomybę ir žengiant pirmuosius valstybingumo žingsnius.

Jau ir pasitraukęs iš visų postų vairuotojo ir apsaugininko lydimas V.Landsbergis ne kartą atvažiuodavo į Kopelmanų namus Palangoje.

„Jei būčiau žinojusi, kad Lietuva su manimi taip pasielgs, būčiau bent pasiguodusi V.Landsbergiui, su kuriuo per laidotuves sėdėjome šalia ir šnekučiavomės“, – kalbėjo G.Kopelman.

Tvarką numato įstatymas

Be Lietuvos valstybės paramos likusi palangiškė negali suprasti, kodėl gaudamas rentą iš Vokietijos jos vyras gaudavo ir lietuvišką pensiją. O jai pensija nebepriklauso.

Paaiškėjo, jog taip atsitiko dėl to, kad prieš 14 metų G.Kopelman buvo paskirtas ne įprastas pensijų socialinis draudimas, o šalpos senatvės pensija, kuri mokama tuo atveju, jei žmogus nėra sukaupęs minimalaus 15 metų darbo stažo.

Nuo šių metų sausio šalpos senatvės pensija padidėjo iki 132 eurų.

„Tai yra valstybės parama asmenims, kurie neturi teisės gauti socialinio draudimo pensijos.

Pagal Šalpos pensijų įstatymą, jei asmuo gauna su darbo santykiais susijusias pajamas, pensiją ar pensijų išmoką, kuri yra didesnė už valstybės skirtą paramą, šalpos pensijos mokėjimas yra nutraukiamas“, – paaiškino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pensijų skyriaus patarėja šalpos ir valstybinių pensijų klausimais Inga Barauskaitė.

Vaidino kino filmuose

G.Kopelman teigė, kad iki būtinojo darbo stažo jai pritrūko vos vienų metų.

Vilniaus dailės akademijoje drabužių modeliuotojos specialybę įgijusi moteris pagal savo profesiją dirbo Vilniaus akademiniame teatre, Palangos buities kombinate.

Jaunystėje, po nebaigtų aktorinio meistriškumo studijų Lietuvos konservatorijoje, G.Kopelman nusifilmavo legendinėse lietuviško kino juostose „Niekas nenorėjo mirti“, „Suaugusių žmonių žaidimai“.

O 1966 metais G.Kopelman suvaidino pagrindinį Salės vaidmenį Talino kino studijos filme „Moteris juodais drabužiais“, kuriame ji filmavosi kartu su Juozu Budraičiu.

Dar studijuodama ji ištekėjo už gerokai vyresnio dėstytojo D.Kopelmano, kuris ją išlaikė.

Moteris iš visų darbų pasitraukė 1973 metais, kai gimė sūnus, kuris vėliau tapo žinomu pianistu Henry Kopelmanu-Gidoni.

„Vaiko auginimas pas mus juk nelaikomas darbu“, – karčiai šypsosi G.Kopelman, kuri senatvėje dabar pragyvena tik iš Vokietijos malonės.