Pirkinys slėpė pavojų gyvybei

Važiuojant Klaipėdos Liepų gatve vairuotojus pasitinka apgriuvę raudonų plytų pastatai. Čia kadaise veikė dujų fabrikas, kuris paskutiniais metais priviliodavo nebent laukinius katinus. Buvusiose dujų saugyklose susikaupusiame vandenyje neretai kuris jų ir paskęsdavo.

Pradėjo skaudėti galvą

Atgaivinti buvusią dujų fabriko teritoriją Klaipėdoje sugalvojo senovinių automobilių entuziastas Augustinas Jankevičius. Prieš maždaug metus įsigijęs griūvančius pastatus ir išsinuomojęs žemę vyras svajojo senų pastatų erdvėse įkurti senovinių automobilių muziejų.

Deja, graži idėja nutolo, kai klaipėdietis pradėjo domėtis, kas slypi žemėje, ant kurios stovėjo dujų fabrikas.

Susipažinęs su Anglijos mokslininku, besidominčiu dujų gamyklų paliekamu užterštumu, A. Jankevičius į Klaipėdoje esančią vietą išsikvietė archeologus.

Šiems vykdant darbus klaipėdietis pastebėjo, kad pabuvus minėtoje vietoje jam pradeda skaudėti galvą.

„Kai archeologai kasinėjo pamatus, pastebėjau, kad man pradeda skaudėti galvą. Tada išsikviečiau geologus, kad ištirtų“, – pasakojo vyras.

A. Jankevičius tikino, kad jokio keisto kvapo buvusio fabriko teritorijoje nejautė, tačiau tai, kas galėtų slypėti grunte, vis dėlto vyrą sudomino.

Rezultatai šokiruoja

Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas teigė, kad šioje vietoje nustatytas grunto užterštumas ypatingas tuo, kad ši tarša paveldėta net ne nuo sovietinių laikų, bet dar nuo XIX a.

„Toje teritorijoje grunte labai didžiulės koncentracijos pavojingų medžiagų, – konstatavo specialistas. – Kaip geologas, buvau įsitikinęs, kad per tiek laiko turėtų medžiagos degraduoti, bet, pasirodo, šie procesai taip greitai nevyksta, kaip mes įsivaizdavome“.

Ekspertas aiškino, kad teritorijoje esanti tarša neplinta, tačiau tarša pačioje teritorijoje yra pavojinga žmogaus sveikatai. Grunto ir vandens užterštumas leistinas normas viršija ne procentais, o kartais ir netgi dešimtimis, šimtais ir tūkstančiais kartų.

Geologų tyrimas rodo, kad buvusio dujų fabriko teritorijos grunte ir gruntiniame vandenyje ypač daug toksiško benzo(a)pireno, naftalino, antraceno. Taip pat joje gausu nuodingo benzeno.

Lietuvos geologijos tarnyba praneša, kad minėtų junginių kiekis grunte ir vandenyje šimtus ir tūkstančius kartų viršija leistinas koncentracijas, todėl teritorija yra ypač pavojinga žmonių sveikatai.

Geologijos tarnyba siūlys Klaipėdos miesto savivaldybei sutvarkyti užterštą teritoriją. Buvęs Klaipėdos dujų fabrikas įtrauktas į prioritetinį Tvarkymo planų sąrašą su ypatingai didelio pavojaus žyme, o jo išvalymas gali kainuoti 1,5 mln. eurų, skaičiuoja Geologijos tarnyba.

K. Kadūnas pasakojo, kad dujų fabrikas Lietuvoje veikė ne tik Klaipėdoje. Dujos buvo gaminamos ir Vilniuje, Vienuolio g. Tačiau dabar, visiškai urbanizavus šią Vilniaus dalį, sunku nustatyti, kur konkrečiai galėjo būti dujų fabrikas. Dar vienas dujų fabrikas veikė Šilutėje.

„Vilniuje, Vienuolio g., nėra niekas tikras kur. Dabar ten daug objektų: ir Operos ir baleto teatras, ir Žemės ūkio ministerija, ir gyvenamieji namai. Tai sunku pasakyti, kurioje tiksliai vietoje, nes tos gamyklos geriausiu atveju dirbo iki II pasaulinio karo pabaigos“, – komentavo pašnekovas.

Istorija nusidriekia iki XIX a.

Pasak K. Kadūno, Klaipėdos dujų fabrikas buvo pastatytas 1860-1861 m. Tai buvo vienas pirmųjų didesnių pramoninių statinių po 1854 m. Klaipėdą nusiaubusio gaisro.

Fabriko kompleksą sudarė 14 skirtingų statinių: garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai ir kiti statiniai. Pačios dujos buvo laikomos metaliniuose rezervuaruose. Šie, K. Kadūno teigimu, buvo paslėpti po mūro kiautu.Saugyklos buvo naudojamos dujų, kokso, smalos ir amoniakinio vandens gavybai.

Klaipėdos dujų fabrike pagamintomis dujomis buvo apšviečiamos gatvės. Dujos buvo gaminamos iš akmens anglies.

Fabrike taip pat buvo gaminamas koksas, derva, o nuo XX a. pr. – amoniako vanduo, benzolas, selteris.

Nors atsiradus elektrai dujų pramonė susidūrė su didele konkurencija, jų poreikis išliko. Fabrikas ir toliau plėtėsi. 1936 m. fabriko komplekse jau stovėjo 28 statiniai.

Kaip pastebi K. Kadūnas, gaminant dujas iš anglies susidaro nemažas kiekis atliekų. Tuomet papildomai perdirbti ar panaudoti atliekų nebuvo poreikio, todėl jos buvo sandėliuojamas dujų fabriko teritorijoje įrengtose kaupimo tvenkiniuose ar specialiuose į žemę įgilintuose konteineriuose. Tokių saugyklų galima aptikti buvusio Klaipėdos dujų fabriko teritorijoje esančiose požeminėse komunikacijose.

Išliko du betoniniai rezervuarai

Apibendrindamas geologų radinius buvusio Klaipėdos dujų fabriko teritorijoje K. Kadūnas paminėjo, kad šiuo metu yra išlikę du pastatai – kiekvieno jų viduje – po vieną atvirą betoninį rezervuarą, kuriuose buvo laikomos dujos. Tačiau po žeme yra išlikusios požeminės komunikacijos, įrengtos praėjusio amžiaus pradžioje.

Ištyrę minėtoje teritorijoje žemės paviršiaus gruntą (iki 1 m gylio) geologai nustatė, kad pagal akivaizdžius vizualius grunto užterštumo požymius naftos produktais buvusio gamybos cecho vietoje gruntas yra užterštas. Šioje vietoje žemės paviršiaus tarša net 6,3 karto viršija leistiną ribą. Kitose teritorijos vietose grunto tyrimai neparodė tokių baisių rezultatų, tačiau dar dviejose vietose ištirta žemė parodė 3,3 karto viršijantį užterštumą.

Gilesnių sluoksnių užterštumas skirtingas. Centrinėje gamybos cecho dalyje gruntas naftos produktais užterštas 0,5-2,5 m gylyje ir tarša viršija 19 kartų rekomenduojamą ribą.

Nuo centrinės gamybos cecho vietos nutolusiuose gręžiniuose užterštumas nustatytas 4-5,5 metrų gylyje. Čia tarša sveikatai nepavojingą lygį viršija nuo iki 54 kartų leistiną ribą.