"Pasodinau tris kartus daugiau medžių nei nukirtau"

Ministro ir būsimosios Vyriausybės pozicija turėtų džiuginti mėgėjiškos žūklės gerbėjus, o dėl miškų kirtimo teks ieškoti visas puses maksimaliai tenkinančio susitarimo.

Sprendimų su nekantrumu laukia Lietuvos žvejai. Kokia ateitis laukia verslinės žvejybos Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje?

Kuršių nerijoje, Klaipėdoje, Rusnėje yra senos žvejybos tradicijos, per ilgą laiką susiformavusi kultūra, tai dalis krašto identiteto ir tai reikia saugoti. Tačiau šiandien turime pripažinti, kad žuvų ištekliai tiek Kuršių mariose, tiek Baltijos jūroje mažėja. Vis daugiau žuvimis maistui apsirūpinama iš sausumoje įrengtų fermų. Ten užaugintos žuvys dažnai net būna pigesnės. Todėl permainos neišvengiamos. Jau kitais metais turėtų būti pradėti taikyti apribojimai žvejybai nerštavietėse ir migracijos vietose Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje. Suprantama, kad netekusiems dalies verslo žvejams turi būti teisingai kompensuojama. Ateityje ribojimus planuojama plėsti, tačiau kiek griežtai tai bus daroma, šiandien dar sunku pasakyti. Apie tai bus diskutuojama priimant sprendimus.

Atsirado labai didelė industrija, pramoginė žvejyba, kuri, naudodama tuos pačius žuvų išteklius, sukuria daugiau pridėtinės vertės nei verslinė žvejyba. Todėl lėtai, bet nuosekliai reikėtų eiti ta kryptimi, kuri numatyta ir Vyriausybės programoje. O dabar tuo besiverčiantys žvejai tikrai nebus palikti prie suskilusios geldos.

Dar net netapęs ministru, jau tapote savotišku Lietuvos miškų naikinimo simboliu. Kokių sprendimų galima laukti ateityje?

Kas dėl miškų, tai bandau nuraminti žmones, kad kiek gyvenime esu nukirtęs, atsodinau trigubai daugiau. Yra daug neišspręstų konfliktų, saugomos teritorijos pagal įstatymą priskiriamos ūkiniams miškams. Yra neišspręstas reglamentavimas. Tai bus apibrėžta nacionaliniame susitarime. Vyriausybės programoje yra numatyta didinti miškingumą Lietuvoje. Tačiau ten, kur miškas nėra toks svarbus biologinei įvairovei, jis turi būti naudojamas, žinoma, jį atsodinat. Manau, mums pavyks žmonėms tai paaiškinti ir nebereikės pyktis.

Kalbant apie Girulių mišką, tai yra vienintelis miškas šiaurinėje Klaipėdos dalyje. Jis neturi būti aukojamas dėl to, ko nereikia. Pavyko išsaugoti šį mišką 1993 metais, kai buvo planuojamas naftos terminalas. Jis buvo pastatytas Būtingėje ir sėkmingai ten veikia. Geležinkelio kelyno plėtrai yra numatyta vieta ir Kopūstų kaime. Manau, tai yra tinkamesnė vieta, todėl darysiu viską, kad miškas būtų išsaugotas.

Lietuvoje visada buvo svarbus energetinės nepriklausomybės klausimas. Kokią situaciją matote šioje srityje?

Lietuvoje yra elektros energijos trūkumas. Tai yra nacionalinio saugumo klausimas. Jei būtų nukirsti elektros tiekimo kabeliai su Švedija, kitomis kaimyninėmis šalimis, mūsų ekonomika tiesiog sustotų. Dėl to mes esame pati nesaugiausia šalis Europoje.

Valstybės pozicija yra aiški - negalima naudoti elektros, pagamintos iš rusiškų anglių, arba pirkti iš nesaugių atominių elektrinių. Tai turi būti sprendžiama kuo greičiau. Klaipėda ir pajūrio regionas čia turi didelių galimybių. Jau yra įgyvendinti keli svarbūs energetiniai projektai, o artimiausių penkerių metų perspektyvoje milijardinis projektas yra vėjo jėgainių parko statyba Baltijos jūroje. Tai yra didelė galimybė ir Klaipėdos universitetui, jo mokslininkams. Tačiau šioje srityje tenka konkuruoti su Kauno technologijos universitetu.

O ar Klaipėdos universitetas pajėgus konkuruoti?

Klaipėdos universiteto ateitis turėtų būti siejama su konsolidacija. Tik būdamas didelis, gali konkuruoti. Nors oficialiai Klaipėda yra trečias mokslo centras Lietuvoje, tačiau čia turime tik apie 8 procentus studentų ir apie 5 procentus mokslininkų. Tie skaičiai turėtų būti trigubai didesni. Mieste veikia net 6 aukštojo mokslo institucijos. Jei norima konkuruoti su Vilniumi ir Kaunu, reikia konsoliduotis. Toliau reikėtų kalbėti apie žymiai didesnį valstybinį bazinį finansavimą, kuris turėtų būti ne 1-2 milijonai. Jis turi būti proporcingas skiriamiems pinigams Vilniaus universitetui. Klaipėdos universitetą galima pagirti, kad sugeba gauti finansavimą per projektus, tačiau to nepakanka, kad būtų galima pritraukti gerų mokslininkų, dėstytojų. Negalime atsidurti tarpukario Lietuvos situacijoje, kai jūreiviai buvo ruošiami Kaune. Skaudus momentas, kad Klaipėdai laiku nepavyko tapti tarptautiniu mokslo centru. Buvo planuojama pritraukti ir steigti Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo įstaigų filialus uostamiestyje. Šiandien jie įsikūrė Lenkijoje, o kodėl to padaryti nepavyko mums, lai lieka istorijai.

Ar Klaipėdai reikalingas išorinis uostas?

Klaipėdos uosto bendrasis planas su išorinio uosto galimybe buvo patvirtintas be aiškių įsipareigojimų klaipėdiečiams, be aiškesnių finansavimo garantijų. Priminsiu, kad kai buvo pastatytas Centrinis terminalas, buvo žadėta sutvarkyti sankryžas. Tačiau sunkvežimiai užkišo Baltijos prospektą, o problema pradedama spręsti tik dabar, praėjus beveik dešimčiai metų. Baltijos prospektas turi būti pripažintas magistralės dalimi ir tvarkomas ne už miesto, o už valstybės pinigus. Taip pat valstybiniu lygiu turi būti daromi spendimai ir dėl Statybininkų prospekto, Rimkų pervažos.

Kad bus grįžta prie uosto klausimo peržiūrint šalies bendrąjį planą, aptarta ir su paskirtąja premjere Ingrida Šimonyte. Prieš priimant sprendimus dėl išorinio uosto, pirmiausia turi būti išnaudotos visos esamo uosto ir jo terminalų galimybės. Taip pat atsakyta į klausimus, ar išorinis uostas nesukurs vidinės konkurencijos ir ar gali tokio uosto naudotojai būti strateginiais mūsų partneriais.

Dabar veikiantis uostas yra pagilintas, gali priimti didesnius laivus, terminalai dar turi rezervų didinti pajėgumus. Visiškai neišnaudojamas Smeltės pusiasalis, turi būti statomi pietiniai Klaipėdos uosto vartai, kurie kartu spręstų ir sūraus jūros vandens patekimo į Kuršių marias problemą. Dabar vyraujant vakarų vėjams druskingas vanduo pasiekia net Ventės ragą. Vyksta Kuršių nerijos krantų erozija. Taigi yra daug darbų, kuriuos reikia atlikti, ir be išorinio uosto statybos.