Miškininkai kaupia karo reliktus

Kaip ir kiekvieną pavasarį, šiemet Smiltynės miškininkai vėl randa įvairiausių karo reliktų - nuo šovinių, gilzių iki sulankstomų peiliukų bei antspaudų. Radiniai kruopščiai renkami ir saugomi Smiltynės girininkijoje, kurioje ateityje galbūt bus įsteigta ir miškininkų sukauptų karo reliktų ekspozicija.

Pasak buvusio ilgamečio Smiltynės girininko Algimanto Laurinaičio, eksponatai ėmė atsirasti po 1995 metų gaisro ant Hageno kopos. „Mažai kas beprisimena, bet tada išdegė nemenkas plotas pušyno. Ant Hageno kopos per Antrąjį pasaulinį karą yra buvusi vokiečių bazė, ten stovėjo radiolokacinės sistemos, pabūklai. Dar ir dabar prie paminklo kopų apželdintojui Liudvikui Hagenui galima rasti apkasų, tranšėjų, spygliuotos tvoros likučių“, - pasakojo jis.

Tvarkant gaisravietę žemė atvėrė ir daugybę karo liudytojų: šovinių gilzių, minosvaidžių minų, įvairių karių buities daiktų.

Šiuo metu girininkijoje susikaupė keliasdešimties radinių kolekcija, ji ateityje galėtų tapti viešai prieinama. „Visi miškininkai renka tuos reliktus ir pristato į girininkiją. Prieš keletą metų prie vieno iš bunkerių radau net vokiškos šovinių dėžės dangtį su ereliu. Ypač daug karinių radinių išlenda po gaisrų, kai tenka tvarkyti teritoriją, rauti kelmus. Taip pat jų randame ir vykdydami žemės darbus, sodindami pavasarį mišką. Jei aptinkamas sprogmuo, kviečiami išminuotojai, tačiau dažniau randame jau surūdijusių, nebepavojingų karo reliktų“, - teigė miškininkas.

Darbininkams pavyko rasti ir įdomų spaudą su rusiškais užrašais. „Tai – sovietmečio antspaudas, atsidūręs žemėje. Miškininkų surinkti eksponatai yra įdomūs kaip informacijos šaltinis apie Kuršių nerijoje, konkrečiose vietovėse vykusius karo veiksmus. Kai išsaugoma informacija, iš kurių tiksliai vietų jie parnešti, radinių vertė dar išauga. Manau, ateityje galėtų būti sudaryta ir ekspozicija, susijusi būtent su Smiltynės istorija“, - LŽ komentavo istorikas Dainius Elertas.

Anot A.Laurinaičio, idėja būtent tokia ir yra: išsaugoti radinius ateities kartoms. „Tai juk susiję ne tik su mūsų krašto istorija, bet ir su miškininkyste. Net pjaudami medžius susiduriame su Antrojo pasaulinio karo padarytomis žaizdomis. Pjaunant medį pjūklai neretai užkabina medienoje įstrigusias ir jau įaugusias sviedinių skeveldras. Tai irgi liudija apie šiuo metu ramioje ir tykioje teritorijoje vykusius mūšius, karo veiksmus“, - pasakojo A. Laurinaitis.

Istoriškai Kuršių nerija žinoma kaip didžiojo vadinamųjų memelenderių pasitraukimo į Vakarus kelias. 1944 metų spalį į Klaipėdą įžygiavus sovietų armijai smarkūs mūšiai vyko iki 1945-ųjų, kai tik sausį pavyko užimti miestą. Nerija buvo tapusi saugiausiu ir palyginti patogiausiu evakuacijos keliu, todėl tūkstančiai žmonių bėgo į Vakarus per ją. Savo ruožtu vokiečiai dar nuo 1939 metų buvo įsirengę ištisas gynybines linijas pusiasalyje.

Amžininkai liudija ir apie besitraukiančiųjų apšaudymus iš oro, o ties Alksnyne vyko smarkus raudonarmiečių mūšis su vokiečiais. Per jį žuvo visas būrys sovietų armijos karių. Todėl iš pažiūros taikūs nerijos miškai ir kalvos iš tikrųjų mena vieną kruviniausių etapų šių kraštų istorijoje.