Ligita Girskienė: "Galima gyventi švaresnėje aplinkoje"

Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose L. Girskienė paskelbta Atviros visuomenės piliete, nominuota už proveržį kovoje su aplinkos tarša, kai 2019 m. jos iniciatyva į Klaipėdos gatves išėjo ir į "Smarvės kelią" sustojo apie 4 tūkst. žmonių, jau ilgą laiką kenčiančių smarvę ir taršą.

Kitą dieną po šių apdovanojimų, kai buvo minima Pasaulinė aplinkos diena, Aplinkos ministerija pranešė, kad L. Girskienei paskirta 14-oji Česlovo Kudabos premija, teikiama kas dvejus metus už aktyvią ir naudingą visuomeninę veiklą arba reikšmingus darbus aplinkos formavimo ir apsaugos srityje.

"Jaučiuosi kaip sapne, dar pati netikiu, kas čia vyksta", - paklausta, kaip jaučiasi sulaukusi tokių įvertinimų, juokavo L. Girskienė.

Apie šiuos įvertinimus sakėte, kad tai visos bendruomenės laimėjimas, nes jaučiate didelį palaikymą.

Tikrai esu su užnugariu, nes vienam žmogui sunku kažko pasiekti. Ta bendruomenė tarsi išstūmė mane į priekį nešti vėliavą. Taigi, taip ir jaučiuosi. Iš tikrųjų mane labai nustebino, kad buvau deleguota tokioms nominacijoms, nes dirbu ne dėl kokių nors įvertinimų. Nesitikėjau nei premijų, nei statulėlių.

Noriu pasidžiaugti, kad pavyko bendruomenę suvienyti bendram tikslui, žmonės tikrai nori, kad keistųsi jų aplinka. Mūsų bendruomenė tarsi parideno sniego gniūžtę, kuri nuriedėjo per visą Lietuvą. Tada pasipylė visokie vamzdžiai, pažeidimai ir taip toliau.

Manau, ta banga, kuri prasidėjo nuo Klaipėdos, turėtų pavirsti į audringą jūrą. Atėjo laikas spręsti aplinkosaugos problemas, atėjo laikas galvoti, kokį verslą mes įsileidžiame.

Mums reikia atsakingo verslo. Reikia darbo vietų, bet įmonės neturi krautis pelno aplinkos sąskaita, taupydamos aplinkosaugos priemonėms, teršdamos marias, kaip darė "Grigeo Klaipėda". Tokių dalykų neturėtų vykti.

Ta premija ir apdovanojimas yra postūmis eiti toliau. Tai padeda suprasti, kad einame teisingu keliu, ir labai tikiuosi, kad klaipėdiečiai nenuleis rankų. Tikrai galima tas problemas išspręsti ir gyventi švaresnėje aplinkoje. Mūsų vaikai turi tokią teisę - išėję į kiemą kvėpuoti švariu oru.

Kova už švarią, sveiką gyvenimo aplinką vyksta ilgai. Ko dar, jūsų akimis, trūksta, kokios yra silpnosios vietos Klaipėdoje?

Dabar esame toje stadijoje, kad yra visko daug prekybos centruose, visi nori gyventi patogiai, susidaro situacija, kad patys teršiame ir skundžiamės, kai sulaukiame pasekmių. Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs.

Mes patys esame teršėjai - mūsų nuotekos patenka į valyklas, mūsų atliekos vežamos į sąvartynus, deginamos, naudojame automobilius, jų kurui gaminamas biodyzelinas... Turime pradėti nuo savęs, mažiau vartoti, rūšiuoti atliekas, naudoti ekologiškus automobilius ir panašiai. Tad to sąmoningumo dar truputį trūksta, kad pasiektume Skandinavijos šalių supratimą.

Tai maži žingsneliai, kuriuos galime daryti kiekvienas. Bet jūs kritikuojate ir didžiąsias įmones, inicijavote teisės aktų pakeitimus šalies mastu. Ko dar reikia, kad padėtis gerėtų visoje Lietuvoje?

Manau, kad teisinis reglamentavimas dabar yra pakankamas, ypač kai buvo sugriežtinti teisės aktai, reglamentuojantys aplinkosaugos parametrus. Galbūt įmonės turėtų pirmiausia įgyvendinti tai, kas surašyta popieriuje, laikytis reikalavimų, neieškoti būdų išsisukti nuo taršos mokesčių, sąžiningai deklaruoti išmetamus teršalus.

Kad jie nėra deklaruojami, parodė ir Klaipėdos miesto savivaldybės užsakyta paslauga - mieste buvo rasta tokių teršalų, kurių nė viena įmonė nebuvo deklaravusi.

Verslas turi būti sąžiningas, atsakingas. Jis turėtų investuoti į naujas technologijas.

Užsienyje verslas tvarkosi, manyčiau, ir mūsų verslas gali dirbti atsakingai ir nebijoti išeiti prieš visuomenę.

Ar jau galvojote, kaip panaudosite gautą premiją?

Ta premija skirta ne asmeniškai man, o visai Klaipėdos bendruomenei. Nepaimsiu asmeniškai sau nė vieno euro.

Galbūt bandysime ieškoti galimybės važiuoti į užsienį pasižiūrėti, kaip sprendžiamos uostų problemos, kaip veikia elektroninės nosys, kokios galimybės jas pritaikyti mūsų mieste.

Taip pat norėčiau, kad atsirastų interneto svetainė, kurioje žmonės galėtų registruoti pranešimus apie jaučiamą smarvę, kad veiktų telefono linija, patys valdytume informaciją, rinktume, sistemintume ją.

Visuomenininkai neturi šulinio, iš kurio galėtų nueiti ir pasisemti kibirėlį eurų, manau, tie pinigai reikalingi būtent tokiems dalykams ir juos panaudosiu tam tikslui.