Lietuvos „perliukas“ penkiolikmetė Gabija spindėjo Pietų Korėjos festivalyje

 Festivalyje vyksta ne tik koncertai, bet ir organizuojamos meistriškumo pamokos, dailės, šokio užsiėmimai ir net sporto varžybos.

Jau penkerius metus šioje meno šventėje dalyvauja ir Lietuvos atstovai – Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ organizuojamo respublikinio jaunų neįgaliųjų muzikos atlikėjų konkurso-festivalio „Perliukai“ laureatai.

Tiesa, iki šiol festivalyje galėjo dalyvauti bet kokią negalią turintys šalies atstovai, o šiemet festivalio organizatoriams pakoregavus nuostatus į renginį kviečiami tik sutrikusio intelekto, autizmo spektro sutrikimą ar Dauno sindromą turintys dalyviai, ne jaunesni nei 12 metų.

„Guboja“ į Pietų Korėją delegavo autizmo spektro sutrikimą turinčią Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos moksleivę Gabiją Narkevičiūtę ir jos vokalo pedagogę Liviją Trakumienę.

Visus jaunuosius atlikėjus į festivalį lydi globojantis asmuo – vienas iš tėvų, mokytojas ar kitas artimos aplinkos žmogus.

2015 metais festivalyje mūsų šaliai atstovavo pianistė Dainora Laukžemytė ir draugijos „Guboja“ pirmininkė Viktorija Vitaitė.

2016 metais į Pietų Korėją kartu su mokytoja Raimonda Janutėnaite vykęs Emilis Korickij specialiu kvietimu festivalyje pasirodė dar ir kitais metais.

Dar festivalyje yra dalyvavę džiazo pianistas Raigardas Daraganas ir dainininkė Lidija Gurova.

Džiazo muzika – nuo Klaipėdos iki Pietų Korėjos

Penkiolikmetė Gabija Narkevičiūtė muzikuoti pradėjo gana anksti – ji pati sako, kad dainavimas ją „atrado“ nuo mažų dienų.

Į rimtesnę pažintį su muzika Gabija pasinėrė dainuodama Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos dainavimo studijoje.

2017 m. vykusiame konkurse-festivalyje „Perliukai“ ji buvo ne tik įvertinta, bet ir pastebėta muzikos profesionalų. Netrukus Gabijos gyvenime įvyko dar vienas įsimintinas įvykis – jai įteikta Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko nominacija už pasiekimus meninėje veikloje ir Metų mokinės titulas.

Paskatinta tokio aplinkinių palaikymo ir įvertinimo, mergina 2018 m. nutarė rinktis profesionaliosios muzikos kelią – studijuoja dainavimą Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos populiariosios muzikos ir džiazo klasėje.

Grįžusi iš festivalio Pietų Korėjoje Gabija neslėpė džiaugsmo: „Įspūdžiai nenusakomi – tiek dėl muzikinės patirties, tiek dėl asmeninių potyrių.

Labai įsiminė festivalio koncertai, kiti įdomūs renginiai, taip pat šalies gamta, kalnuoti kraštovaizdžiai, patys žmonės, šiltas ir labai artimas bendravimas. Buvo smagu, norėčiau ten sugrįžti.“

Gabija į kelionę neatsitiktinai vyko su savo mokytoja L. Trakumiene. Nors ji Gabiją vokalo moko tik metus, jiedvi sėkmingo bendradarbiavimo vaisius jau skina ir tarptautinėse erdvėse.

L. Trakumienė pasakoja, kad pirmą kartą sutikus Gabiją nekilo jokio nerimo dėl jos negalios, nes ji puikiai bendraujanti ir labai talentinga mergina.

„Su ja dirbant net nereikia specialių metodikų, ji nesiskiria nuo kitų paauglių. Gabija mane labai džiugina. Jos motyvacija begalinė, net didesnė už bendraamžių, puikiai vykdo užduotis, girdi mano pastabas.

Mokinė iš solfedžio turi 10. Jai tai atrodo įprasta, o iš tiesų tai labai retas muzikinis gebėjimas, leidžiantis tiksliai nustatyti garso aukštį ir labai palengvinantis muzikavimą“, – kalba mokytoja.

Pasak L. Trakumienės, Gabija festivalyje sulaukė palankaus įvertinimo ir išskirtinio dėmesio.

„Dienomis vyko soliniai koncertai. Viename jų Gabijos pasirodymą buvo nuspręsta kelti į pačią pabaigą. Šiek tiek nerimavome, kad mūsų kiek lėtoki ir ramesni kūriniai neatitiks koncerto vis intensyvėjančios kulminacijos.

Tačiau Gabijos pasirodymas koncertui suteikė santūrios džiazinės gaivos ir tiesiog prikaustė publiką. Po koncerto ji sulaukė didžiulio dėmesio, visi ją stabdė, kalbino, kai kas net bandė paliesti, nes azijietiškame krašte raudonplaukė mergina – egzotika.“

Kiekvieną festivalio dieną vykdavo po du koncertus – dieną vyko soliniai dalyvių pasirodymai, o vakarais – jungtiniai jaunųjų muzikų koncertai, kuriuose kai kurios dainos buvo atliekamos kartu akompanuojant orkestrui.

Bendrai atliekami kūriniai dalyviams buvo iš anksto atsiųsti, o repeticijos vyko jau Pjongčange.

„Specialiai festivalio koncertams buvo padarytos puikios ir klasikos, ir populiariosios muzikos kūrinių aranžuotės. Kartais dainuodavo visa pilnutėlė salė“, – pasakoja mokytoja ir priduria, kad koncertuose stebino aukščiausio lygio garsas ir įvairiausi efektai.

Jaunieji talentai buvo kviečiami ir į meistriškumo pamokas, pagal muzikavimo sritį kiekvienam dalyviui buvo skiriami mokytojai – ne tik garsūs Pietų Korėjos muzikos pedagogai, profesoriai, bet ir žymiausios šalies muzikos žvaigždės, kurios, beje, dalyvavo ir bendruose koncertuose. Gabijai vokalo meistriškumo užsiėmimuose teko dalyvauti net tris kartus.

Vis dėlto intensyvi festivalio dienotvarkė neapsiribojo vien muzikine veikla. Vyko ir šokio užsiėmimai, kaligrafijos dirbtuvės, dalyviai galėjo net pasigaminti ženkliukų su savo piešinuku ir užrašu.

Liko laiko ir pasižvalgyti po miestą, suvalgyti korėjietišką picą su tradiciniais aštriais pagardais, pakilti į kalnus, kuriuose yra profesionalios slidinėjimo trasos – būtent ten 2018 metais vyko žiemos olimpinės žaidynės.

Pjongčangas garsus ir dėl 2013 metų pradžioje ten vykusių specialiųjų olimpinių žaidynių, kurios laikomos Pjongčango specialiojo muzikos ir meno festivalio lopšiu – kaip tik jose į vieną iš koncertų buvo pakviesti koncertuoti sutrikusio intelekto jaunieji muzikantai.

Jau 2013-ųjų vasarą į pirmąjį neįgaliųjų muzikos festivalį buvo kviečiami dalyviai iš viso pasaulio. Nors Pietų Korėjos tradicijos labai skiriasi nuo Lietuvos, Gabijai ir jos mokytojai neteko patirti jokių nesklandumų ar nesusipratimų.

„Prieš kelionę pasidomėjome šalimi, – sako L. Trakumienė. – Vis dėlto mums labai pasisekė, nes visas dienas turėjome lydinčią savanorę, kalbančią angliškai, tad visur keliavome trise ir neturėjome jokių rūpesčių. Mūsų palydovė visuomet viską žinojo penkis žingsnius į priekį, su ja buvo paprasta bendrauti.“

Festivalio rengėjai taip pat visiems išdalino skirtingų spalvų marškinėlius: dalyviams – baltus, globėjams – pilkus, savanoriams – ryškiai raudonus, kad visi žinotų, į ką prireikus galima kreiptis.

„Per visą laiką buvo tik vienas nesklandumas, – sako Livija. – Organizatoriai dėl mums neaiškių priežasčių pakeitė vakarinio koncerto, kuriame dalyvavome, kūrinius.

Gabija jų nežinojo, bet mergina, turinti absoliučią klausą ir fenomenalią atmintį, per 15 minučių išmoko kūrinį, nors jai organizatoriai ir leido scenoje naudotis pultu su natomis.“

Pasak mokytojos, didelį įspūdį darė ne tik puikus šventės organizavimas, bet ir organizatorių dėmesys kiekvienam dalyviui:

„Jie visur kartu vaikščiojo, kartu su mumis valgė, visus kalbino, klausė, kaip jaučiamės. Į šventinę vakarienę jie atėjo su savo antrosiomis pusėmis. Organizatorius matydavome kiekviename koncerte, jie visus palaikė, kasdien dalyviams siųsdavo laiškus su patikslinta informacija.“

Už nepamirštamus įspūdžius mokytoja sako esanti dėkinga „Gubojos“ pirmininkei V. Vitaitei, Gabijos mamai ir Stasio Šimkaus konservatorijai, kurios finansavo kelionę, mat nuo 2019 m. į festivalį vykstantys globėjai patys turi pasirūpinti savo kelione, organizatoriai jos nebefinansuoja.

Kad „Perliukai“ vis ryškiau spindėtų Kad muzikos perliukai patektų į tarptautines erdves, sėkmingai atstovautų mūsų šaliai, pirmiausia jie turi būti atrasti ir pastebėti. O tai padaryti ne taip lengva, nes Lietuvoje kol kas nėra sistemingo muzikinio negalią turinčių vaikų ugdymo.

Todėl Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ pirmininkė kol kas yra pagrindinė Lietuvos neįgaliųjų jaunųjų talentų kuratorė ir globėja.

Ji yra ne tik pagrindinė respublikinio jaunų neįgaliųjų muzikos atlikėjų konkurso-festivalio „Perliukai“ organizatorė, bet ir kuruoja neįgaliųjų nacionalinio „Spalvų muzikos“ orkestro veiklą.

Be to, šiemet dar prasidėjo „Muzikiniai ekspromtai viešosiose erdvėse“ ir tarptautinio M. K. Čiurlionio festivalyje Palangoje vykusi „Perliukų akademija“, kurios metu negalią turintys ir muzikai gabūs jaunieji talentai dalyvavo bendrose kūrybinėse dirbtuvėse, rengė programas su garsiais šalies profesionalais, drauge koncertavo.

V. Vitaitė yra puikiai susipažinusi su Pietų Korėjoje rengiamu negalią turinčių žmonių festivaliu ir apskritai šios šalies požiūriu į neįgaliuosius. „Tokio aukšto lygio renginiai ne tik padeda neįgaliesiems geriau pažinti muzikos pasaulį, tobulinti įgūdžius, bet ir rodo valstybės dėmesį negalią turintiems žmonėms, – sako V. Vitaitė. – Festivaliui skiriamas finansavimas, leidžiantis rengti meistriškumo kursus su aukščiausio lygio specialistais, kurti specialias aranžuotes, didelių investicijų reikalaujančias programas su kokybiškiausiais techniniais sprendimais.

Vis dėlto dėmesys skiriamas ne tik festivaliui – gabiems negalią turintiems žmonėms toje šalyje sudaromos visos galimybės ugdyti meninę raišką aukštosiose mokyklose, sukurtos net specialios programos.

Lietuvoje mūsų talentingi vaikai paliekami dar vis pavienėms iniciatyvoms. Lenkiu galvą prieš tėvus, kurie daro titaniškus dalykus, prieš pedagogus, kurie, pasitelkdami ne tik savo profesionalumą, bet ir išmonę, moko mūsų vaikus.

Esu dėkinga ir Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Lietuvos kultūros tarybai už muzikinių iniciatyvų palaikymą.“

V. Vitaitės įsitikinimu, dalyvavimas tokio lygio muzikiniame renginyje užaugina jų dalyviams sparnus, atveria tarptautinio bendradarbiavimo galimybes.

„Mūsų laureatai puikiai atstovauja savo šaliai, jie yra vertinami. E. Korickij festivalyje koncertavo net du kartus, antrą kartą vyko kaip svečias. R. Daraganą šiame festivalyje likimas suvedė su bičiuliais iš Maskvos – broliais Sokolovais, kurie yra silpnaregiai, abu groja saksofonais, tad jie susibūrė į tarptautinį tercetą, kuris koncertuoja ir Lietuvoje, ir už jos ribų“, – džiaugiasi pašnekovė.

Toks ir yra respublikinio jaunų neįgaliųjų muzikos atlikėjų konkurso-festivalio „Perliukai“ rengėjų tikslas – kad atrasti talentai toliau eitų pirmyn, tobulėtų ir per įvairius šalies ar tarptautinius muzikos renginius plačiau skleistų žinią apie save.

„Meno suvokimas praturtina kiekvieno pasaulį, o jauniesiems talentams svarbus ir ne tik sociokultūriškai, bet ir siekiant profesionalumo. Tad menas ne tik gali keisti pasaulį, bet jį ir keičia“, – įsitikinusi V. Vitaitė.