Kolekcininkų mugė: kaip senienos virsta naujienom

Senienų kolekcininkai pripažįsta, kad Antano Kalantos dėka pateko į "Akropolį", nes jis pirmas pradėjo čia rengti senų pinigų bei kitų eksponatų parodas. Tuomet prekybos ir pramogų centro vadovai "užkibo": ar negalėtų čia būti nuolat rengiamos kolekcininkų mugės?

"Mano pinigų kolekcija - nuo XVI a. lietuviškų pinigų iki olimpinių ir dabartinių. Aš lobį esu radęs prieš kelias dešimtis metų - Kaune, Vilijampolėj, ten statybininkai pamatus kasė, ir elkskavatoriai iškasė lobį. Mes keliese sušokom, nustvėrėm, kas dar liko - sidabrą, auksą jie pasiėmė, o variokai liko man su draugais. XVI a. pinigai buvo labai gražūs, sidabriniai, auksiniai, monetose vaizduotas Jonas Kazimieras, Žygimantas Vaza, kiti kunigaikščiai. Moterys, karalienės, tik ispanijos ortuose, dideliuose, sidabriniuose piniguose, vaizduojamos. Jas laikiau savo rankose ir dabar turiu", - sakė Antanas Kalanta.

Paklaustas, kaip gali skirtis su tokiomis brangenybėmis, atkirto, kad nesiskiria, parodose rodo. Sakė turintis monetų eksperto, kurių apie puššimtis yra Lietuvoje, patirtį, 55 metus jau esąs kolekcininkas.

"Kolekcionavimas yra manija, aistra, didelė kolekcija yra didelis dalykas. Laikiau savo rankose Smetonos 1938 metais išleistą auksinę monetą, jų yra pasaulyje tik dvi. Viena dabar yra Amerikos muziejuje, kur kita, Dievas žino", - sakė ponas Antanas, pripažinęs, jog kolekcininko gyvenimas yra rizikingas, gali būti apiplėštas ar nudobtas, tad jis savo vertingiausias relikvijas laiko banke, už dėžutę į mėnesį mokėdamas 63 litus. Ir gyvena ramiai. Antanas sakė, kad žmonės labiausiai domisi prieškariniais dalykais. Ir truputį - pašto ženklais, atvirukais.

"Patys gražiausi pinigai, kurie buvo išleisti - tai yra Memelio. 1923 metais, gražesnių tikrai nesu radęs: ir spausdinimo technika, ir vaizdai išskirtiniai. Mes keičiamės pinigais, žmogus išeina patenkintas, žinodamas savo kolekcijos vertę. O parduos - neparduos, tai jau ne mano reikalas", - sakė A. Kalanta, apgailestavęs, kad kai šnekėjome, nebuvo senosios Memelio spaudos eksperto Šarūno. Antanas taip pat sakė, kad nenori akyse matyti euro, kad reikia išlaikyti lietuvišką pinigą. Ir žino, ką sako, jis buvęs inžinieriumi, pedagogu, Jungtinėse Amerikos valstijose baigęs ekonomikos mokslus, po 16 metų grįžęs į Lietuvą, bet vasaromis važiuojantis Amerikon dėstytojauti koledže. Sako, kad Amerika jam davė proto ir pinigų. Trejus metus dirbęs Amerikoje, užsidirbo pinigų namui Palangoje. To būtų neįmanoma padaryti dirbant mokytoju Lietuvoje.

"Mano kolekcijoje viskas susiję su sportu, tai visokios sporto relikvijos. Ženkliukai, kalendoriai. Iš Maskvos parsivežiau olimpinius meškiukus, jų turėjau gal 50 skirtingų. Bet pagrindinis mano pomėgis, kuriuo užsiimu, tai yra futbolo varžybų leidiniai, programos. Ir knygos. Vertingiausiomis programėlėmis aš laikau leidinius apie futbolą, kur būna prirašyta visokių nesąmonių. Sakykim, Lietuvos ir Čekijos rungtynėms čekai išleido knygą su latviškais akcentais: Lietuvos sostinė - Ryga, Latvijos vėliava, Latvijos futbolo rinktinės nuotrauka", - sakė žurnalistas, rašytojas Algirdas Auruškevičius.

Pasmalsavus, kaip tarp futbolininkų atsidūrė knyga apie Ievą Simonaitytę, pašmaikštavo, jog ji - viena iš saviškių. Kolega stebėjosi, kad tautiečiai, save laikantys krepšinio šalimi, nesidomi superiniais leidiniais apie "kašį", kaip antai "Žalgirio vyrai" - su autoriniais garsenybių autografais iš Europos čempionatų. Keisčiausia, kad tuo visai niekas nesidomi.

"Dabar "Atlantas" iškovojo teisę žaisti Europoje, jie ir anksčiau dalyvavo čempionatuose, ir planuoju surengti futbolo relikvijų parodą "Akropolyje". Gal birželio mėnesį.

Algirdo ženkliukai kelia šypseną - "Udarnik truda" ir panašūs, bet kažkada šie ir kiti medaliai buvo vertinami, o kai svarbesnis svečias užeidavo, būdavo ištraukiami ir išdidžiai rodomi. Prisižiūrėjau jų ir aš, kai daugiavaikės motinos sovietmečiu žvanginte žvangino medaliais, na, neauksiniais.

Netoli Algirdo įsitaisęs simpatiškas vyras, Vladimiras, "spinduliavo" jubiliejiniais ir karo laikų medaliais. Vienas jų, išsiskiriantis juvelyriniu grožiu, buvo ne sovietinės, o naujosios Rusijos medalis - III laipsnio. O I laipsnio tokį turi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Yra ordinų, sakė savininkas, tokių, kurių mugėje neparodysi, reikėtų saugoti juos su Kalašnikovo automatu. Žiūri į tuos, kurių nereikia taip budriai saugoti, ir atgyja dalis sugriuvusios imperijos istorijos.

Mugėje gali rasti ir karinių uniformų, jeigu nori žaisti mūšių rekonstrukcijas, naujamečių eglutės žaisliukų, priminsiančių tau vaikystę. Vėrinių, lėksčių su piešiniais. Bet mane, kaip nebūtų keista, traukė vyriški daikčiukai.

Ponas Alvydas turėjo kardų kolekciją, išties nepaprastai gražių - masonų, anglų, austrų, prancūzų artileristų ir III Reicho paradinis. Kiekvienas vokietis, baigęs aukštąją karo mokyklą, gaudavo po kardą, kuris net krauju aplaistytas nebuvo, tik dalis uniformų pagal statutą. Kaip kokia kepurė. Na, žinoma, neskaitant "štyk-nožų" - prie šautuvų pritvirtintų durklų.

'Vertingumo jie visi vienodi pagal metalo kokybę. Vertinama pagal tai, kiek tokių kardų yra, kas meistras, šio vardas gali būti neišraižytas, bet kataloguose aprašytas. Yra toks kardas, kuriam duotas feldmaršalo vardas, nes jis juos užsakė ir pasakė, koks", - sakė Alvydas. Tarp kitko, jo kolekcijoje yra ir 1918-1923 metų Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kardų, kuriais tuo laiku buvo apginkluoti keli pulkai. Dar jis turi ir indų karine tematika.

"Renku pašto ženklus nuo 1939 metų. Esu čia seniausias. Pats vertingiausias ženklas yra Vakarų Berlyno, išlikęs maždaug nuo Stalino laikų. Ženklus galima rinkti įvairiai - pagal šalis, tematiką, chronologiją, o aš renku pagal atskiras valstybes", - sakė numizmatas Silvestras. Jį domina Baltijos šalys. Berlynas, Vokietija, Japonija, Kinija... Iš viso jo kolekcijoje yra per 70 tūkstančių pašto ženklų.

"Dūšiai brangesni tai senieji lietuviški ženklai. Jie pradėti leisti nuo 1918 metų gruodžio mėnesio. Jie buvo paprasti, ant laikraštinio popieriaus, užrašas "Lietuvos pašta" ir nominalas - 10-15 skatikų kainavo. O brangiausias yra Lietuvos pašto ženklas, perspausdintas - ant Dariaus ir Girėo ženklo užrašyta "Feliksas Vaitkus nugalėjo Atlantą", tai jau buvo antrasis skrydis per Atlantą, tų ženklų buvo išleista per 2 tūkst. "štukų" ir Smetonos laikais vienas ženklas kainavo 25 litus. Dabar jis kainuoja apie 500 eurų", - sakė Silvestras, turintis pašto ženklų su šunimis, žuvimis, traukiniai, laivais bei lėktuvais. Ir, žinoma, su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų portretais.

"Pašto ženklai turi pažintinę reikšmę, tai tarsi šalies vizitinė kortelė", - sakė Silvestras Žulpa.

Štai tiek naujo sužinojusi supratau, kad tai buvo tik pirmas paviršutiniškas prisilietimas prie relikvijų ir jų savininkų - gyvų enciklopedijų.