„Vakarų ekspresas" prieš 10 metų: Kodėl Klaipėdoje tarpukariu neiškilo katalikų bažnyčia?

Šios bažnyčios statybų istoriją ištyrinėjo Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto doktorantė menotyrininkė Silvija Slaminskienė, besigilinanti į Lietuvos tarpukario katalikų bažnyčių architektūrą bei meninius ir sociakultūrinius aspektus.

Ji parašė mokslinį darbą "Neįgyvendintas Klaipėdos II katalikų bažnyčios projektas Smeltėje tarpukario laikotarpiu".

Katalikų sparčiai daugėjo

Klaipėdos krašte ilgą laiką vyravo vokiškoji kultūra, čia gyveno daugiau evangelikų liuteronų nei katalikų.

1923 m. kraštą prijungus prie Lietuvos, keturios jo parapijos - Klaipėda, Šilutė, Robkojai ir Viešvilė - tebepriklausė Varmijos vyskupijai Vokietijoje.

Vėliau iš Klaipėdos krašto parapijų buvo sudarytas atskiras dekanatas, prelatūros teisėmis pavaldus Telšių vyskupijai.

Telšių vyskupas Justinas Staugaitis buvo paskirtas ir Klaipėdos prelatūros valdytoju.

TĘSTINUMAS. "Tikiuosi, kad tolimesni tyrimai atskleis, ar architektas Juozas Baltrėnas, projektuodamas sovietmečiu iškilusią Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, buvo susipažinęs su prieškariu sukurtais Klaipėdos II katalikų bažnyčios projektais. Tačiau tęstinumą visgi galima įžvelgti lyginant pagrindinius fasadus. Marijos Taikos Karalienės bažnyčia miesto panoramoje išsiskiria aukštu bokštu, ji mūrinė, statinio santūrūs fasadai nutinkuoti granitu, kaip planuota tarpukariu", - sako Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto doktorantė menotyrininkė Silvija Slaminskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Daugėjant katalikų Klaipėdos krašte tarpukariu buvo pastatytos 4 bažnyčios: Pagėgiuose, Priekulėje, Plikiuose ir Smalininkuose. Klaipėdoje tuo metu buvo tik viena katalikų bažnyčia - Švč. Trejybės, 1862-1865 m. pastatyta klebono Augustino Švarko (Augustin Schwarck) rūpesčiu pagal statybos reikalų inspektoriaus Meyerio projektą.

Tyrinėtojos žiniomis, tuo metu Klaipėdoje gyveno apie 7 000 katalikų lietuvių ir apie 1 500 šio tikėjimo vokiečių.

Netrukus katalikų padaugėjo iki 20 000, tad vienoje bažnyčioje neįmanoma buvo sutilpti.

Iškilus būtinybei statyti naują bažnyčią, 1934 m. buvo įsteigtas Klaipėdos II katalikų bažnyčios statybos komitetas, jo pirmininku išrinktas kunigas Juozapas Ruibys.

Kur statyti?

Mokslininkei Smeltės bažnyčios sklypo vietą padėjo išsiaiškinti Vilniaus apskrities archyve Architektūros muziejaus fonde rastas projektuojamai bažnyčiai statyti skirto sklypo planas, sudarytas 1937 m.

Statybos komitetas nusprendė, jog tinkamiausias sklypas bažnyčiai - tarp tuometinių Manheimo ir Pylimo gatvių. Pritarus Telšių vyskupui, 1934 m. gruodžio 19 d. pateiktas prašymas Klaipėdos miesto vyriausiajam burmistrui dėl sklypo įgijimo lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau iš magistrato buvo gautas neigiamas atsakymas, nes sklypas nupirktas miesto mokyklos statybai.

1936 m. vasarį įsteigtos "Katalikų bažnyčios Klaipėdoje statybai remti draugijos" iniciatoriai, tarp kurių buvo tokie žmonės, kaip Prekybos ir pramonės instituto, Ūkio banko Klaipėdos filialo, Klaipėdos faneros fabriko direktoriai, Klaipėdos mokytojų instituto kapelionas, pasiūlė dar kelis sklypus.

Pirmasis - prie tuometinės Malūnų Vartų gatvės, tarp Pylimo ir Špichuterio (Spitzhuter) gatvių.

Jis buvo palankus geografine padėtimi - tarp miesto ir Smeltės, prie pat svarbiausios susisiekimo gatvės.

"Šis sklypas - buvusi Hiršbergerio dvaro sodyba su trobesiais ir sodu.

Tai - buvęs Špicchuto dvaras pietinėje Klaipėdos dalyje. Istoriniuose šaltiniuose minima, jog dvaro sodybą nusipirko pirklys Karlas Hiršbergeris, kurio vardu ir buvo pervadintas dvaras.

Tai - klaipėdiečiams gerai žinoma vieta. Buvusioje Špichuto dvaro valdos teritorijoje dabar yra Storosios liepos skveras. Kol kas nerasta duomenų, kada buvo sunaikinta dvaro sodyba.

Galiu tik paminėti, kad 1936 metais, kai bažnyčios statybos komitetas ketino pirkti šį sklypą, jame dar stovėjo dvarui priklausę pastatai - buvusių dvaro šeimininkų mūrinis namas, mūrinis dvaro darbininkų keturių butų namas, du mediniai ūkiniai trobesiai ir sklype suformuotas sodas", - sakė S. Slaminskienė.

NEPASIRINKO. Negavęs norimo sklypo bažnyčios statybos komitetas rimtai svarstė galimybę pirkti buvusią Hiršbergerio dvaro sodybą su trobesiais ir sodu. Dabar tai - klaipėdiečiams gerai žinoma vieta, kurioje yra Storosios liepos skveras. Visgi buvo pasirinktas Smeltės gyvenvietės variantas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Kunigas J. Ruibys tada manė, kad dvaro pastatus buvo galima panaudoti klebonijai ir laikinajai bažnyčiai įrengti.

Tačiau draugijos komiteto pirmininkas, Prekybos ir pramonės instituto direktorius Ernestas Galvanauskas, siūlė sklypą pirkti iš akcinės bendrovės "Statyba" naujame Smeltės rajone.

XX a. 4 deš. tarp Klaipėdos miesto plėtros prioritetų buvo noras įkurti naują gyvenvietę, siekiant išspręsti gyvenamojo būsto, skirto į miestą atvykusiems lietuvių darbininkams, problemą.

Žemės banko iniciatyvą įkurti Klaipėdoje naują gyvenvietę pievoje tarp Rumpiškės, senamiesčio ir Špichuterio 1936 m. realizavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Buvo suprojektuotos naujos gatvės, numatytos vietos gyvenamiesiems namams ir visuomeniniams pastatams: teatrui, katalikų bažnyčiai, turgaus halei. Bažnyčiai skirta vieta buvo prie Laukininkų gatvės.

Draugija iš Klaipėdos krašto direktorijos gavo leidimą rinkti aukas iš Klaipėdos krašto gyventojų nuo 1936 m. birželio iki 1937 m. birželio 1 d. 1937 m. rugsėjį draugija jau turėjo surinkusi pakankamai pinigų sklypui pirkti (15 000 Lt) ir bažnyčios projekto konkursui rengti (6 000 Lt).

1940-ŲJŲ Klaipėdos žemėlapio fragmentas iš Vilniaus apskrities archyvo, Architektūros muziejaus fondo. 1 - Buvusios Hiršbergerio dvaro sodybos sklypas, kuriame siūlyta statyti bažnyčią. 2 - Sklypas, kuriame turėjo iškilti bažnyčia. 3 - Amatų mokykla. S. Slaminskienės asmeninio archyvo nuotr.

Surengė konkursą

Anot pokalbininkės, tarpukariu svarbiausi bažnyčių statybos užsakovai būdavo parapijos, įvairios religinės organizacijos, turtingesni parapijiečiai.

Parapijai atstovaudavo klebonas arba bažnyčios statybos komitetas.

Projektų parengimas neretai užsakovui sukeldavo problemų. Ne visos parapijos įstengdavo įsigyti profesionalų paruoštą projektą, todėl kreipdavosi į apskričių inžinierius ar statybos technikus.

Kokios architektūros bus bažnyčia, neretai priklausė nuo kunigų meninio skonio ir ambicijų.

Mažuose miesteliuose ir gyvenvietėse ne vienas tarpukario klebonas žavėjosi archajinėmis gotikos formomis.

"Tarpukariu bažnyčių projektų konkursų nebuvo daug.

Žinomi tik trys:

Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Kaune (1928 metai), Klaipėdos II katalikų bažnyčios Smeltėje (1937-1938 metai) ir Alytaus II parapijos bažnyčios (1937-ieji).

Pastarasis buvo nesėkmingas, nes buvo netinkamai parengtos konkurso sąlygos.

Daugiausia Lietuvos architektūros tyrinėtojų dėmesio susilaukė Kauno Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios projekto konkursas.

Apie Klaipėdoje vykusį konkursą tik užsimenama, kad toks buvo, kad rinktos lėšos bažnyčios statybai.

Lietuvos istorijos archyve aptikti Telšių vyskupijos kurijos dokumentai paskatino išsamiau pristatyti visuomenei šio konkurso istorinę raidą", - sakė S. Slaminskienė.

Klaipėdos bažnyčios projekto konkursas skelbtas 1937 m. dienraščiuose "XX amžius", "Lietuvos aidas" ir "Vakarai".

Dalyvauti galėjo tik Lietuvoje gyvenantys architektai ir inžinieriai, o konkurso sąlygas ir situacijos planą buvo galima gauti Klaipėdoje, Lietuvos banke.

Leidinio "Žvaigždė" parengtame straipsnyje "Nauja tikybos, tautos ir dorovės tvirtovė" buvo rašoma, jog puošniame Klaipėdos siluete turi išaugti savos lietuviškos katalikiškos bažnyčios vaizdas.

"Jos bokštas turi kaip švyturys rodyti lietuviui katalikui kelią toli iš jūros ir plačiai aplink iš sausumos. Didelio uosto miesto, kokiu virsta Klaipėda, gyventojui lietuviui katalikui jo bažnyčia turi būti saugotoja jo tautinio ir tikybinio sveikatingumo", - rašyta "Žvaigždėje".

Bažnyčią siūlyta dedikuoti Jėzaus Širdžiai ir tikėtasi, jog šventovė Klaipėdos krašte būtų ir visos lietuvių tautos antrąja paminkline bažnyčia, visos Lietuvos religiniu židiniu.

Klaipėdos bažnyčios projekto konkurso sąlygose reikalauta, kad bažnyčia būtų plytų mūro, nurodyti konkretūs matmenys, stilius - modernus, sienų paviršius lygus (granito tinkas), kad ji būtų su vienu bokštu, naudojamu ir kaip varpinė.

Tačiau Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Statybos ir sauskelių inspekcija išreiškė nuomonę, kad kitos konkurso sąlygos netinkamos: dėl projekto mastelio, sąmatos, komisijos sudėties ir t. t., pareikšti priekaištai ir dėl premijų dydžio. I vietos premijai buvo numatyta 3 000 Lt, II - 2 000, III - 1000.

Panašias pastabas išreiškė ir Architektūros sekcija, jos pirmininkas buvo inžinierius Antanas Jokimas.

Architektūros sekcijos narių manymu, netinkamai nurodyta konkurso komisijos sudėtis.

Pagal nusistovėjusią tvarką komisijos daugumą turėjo sudaryti tos srities specialistai, tačiau pagal paskelbtas sąlygas komisijoje nebuvo nė vieno architekto.

Konkursu susidomėję pavieniai architektai ir inžinieriai taip pat buvo sunerimę dėl jo sąlygų.

Kilo įvairiausių klausimų, nerimauta, kad nepaskelbti iš anksto komisijoje dalyvausiantys specialistai.

Kūrėjus varžė projektui keliami reikalavimai: sąmata, kuri negalėjo viršyti 400 000 Lt, statybai numatytas sklypas ir sąlyga, kad bažnyčia būtų vienbokštė, modernios architektūros statinys.

Vis dėlto Klaipėdos II katalikų bažnyčios konkursas baigėsi sėkmingai: jame dalyvavo 24 autoriai (susidomėjusių buvo ir daugiau).

Projektų paroda buvo surengta Vytauto Didžiojo gimnazijoje, darbus apžiūrėjo visuomenė.

Kiekvienas projektas turėjo devizą, prie autorių darbų buvo detalus projekto aprašymas, planas ir sąmata.

Žinovų požiūriu, projektuotų bažnyčių stilistika atitiko to meto dvasią - modernizmą, tačiau visuomenė reagavo skeptiškai.

Spauda atspindėjo nuomones: esą darbuose vyrauja tiesios linijos, lėkšta bokšto viršūnė, kampuotumas ir pastatai eskizuose labiau primena garažus ar vilas.

Esą, jeigu ne bokšto kryžius, nepasakytum, kad tai - bažnyčia.

Oponentai rašė, kad moderniškumu pasaulio nenustebinsime, reikia daugiau lietuviškumo.

24-ajame projekte mėginta "suvesti religinius ir tautinius jausmus į vieną išraišką, kartu pavaizduojant Vilniaus ir Klaipėdos krašto problemas".

"Klaipėda gali turėti iškeltą vieną figūrą - šv. Kristoforo (Kristaus nešėjo), kuris yra Vilniaus miesto patronas, tegul jis budriai saugoja visą Baltijos pajūrį ir plačiuosius Nemuno vartus - Klaipėdą, kad ši mūsų tautos brangenybė jau niekuomet nebepakliūtų į svetimas rankas.

Klaipėdos R. K. Bažnyčia turi būti ne tik maldos ir religinių apeigų namas, bet ji turi būti Nepriklausomos Lietuvos monumentas, simbolis vienos tautos minties, vienos valios, vieno pasiryžimo - tvirtai stovėti su Dievo pagalba savo istorinėse pozicijose", - šio projekto aprašymą skelbė dienraštis "XX amžius".

Konkurso rezultatai svarstyti 1938 m. kovo 15-16 d. Projektams vertinti pakviestas architektas Mykolas Songaila, Klaipėdos miesto statybos patarėjas inžinierius Paulius Giesingas, diplomuotas inžinierius Juozas Dučinskas.

Taip pat dalyvavo E. Galvanauskas, kunigas A. Kruša, Vitas Statkus. Visi projektai buvo pripažinti svarstytinais.

Konkurse I vietą laimėjo Ado Lukoševičiaus projektas, tačiau šventovę ketinta statyti pagal Vytauto Trečioko projektą, kuriam konkurse atiteko III vieta, nes tais laikais pagal priimtą tvarką statydavo ne pagal konkursą laimėjusio autoriaus projektą, o būdavo rengiamas naujas projektas.

Parengti projektą ir jo sąmatą bei techninę priežiūrą bažnyčios komitetas pavedė Klaipėdos inžinieriui Hermanui Reismanui. Išrinktuose projektuose būta trūkumų, tačiau, komisijos manymu, jie buvo pataisomi.

Iš Biržų kilęs V. Trečiokas buvo studijavęs Paryžiuje (Ecole des Travaux Public et Baltiment), 1935 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo technikos fakultetą, jam buvo suteiktas diplomuoto statybos inžinieriaus vardas.

V. Trečiokas baigiamąjį darbą parengė architektūrine tematika - Kauno panteono projektą.

Projektą nutraukė aneksija

Iki šiol rastas tik vienas ikonografinis šaltinis - pagrindinio bažnyčios fasado brėžinys, sudarytas inžinieriaus H. Reismano. Todėl esą neįmanoma kritiškai įvertinti projektų meninės vertės.

Neaišku, ar H. Reismanas pakoregavo V. Trečioko projektą atsižvelgdamas į komisijos pastabas, o gal buvo pasiremta ir kitų autorių darbais, nes komisija siūlė įsigyti dar du projektus, nelaimėjusius konkurse.

Galiausiai bažnyčios komitetas nusipirko projektą devizu "Vėjas", atliktą Bernardo Bučo. Tad siekiant nustatyti galutinę projekto autorystę dar yra daug neaiškumų.

Dokumentai bažnyčios statybai formaliai jau buvo sutvarkyti, tačiau statybos komiteto kasoje buvo likę tik 6 000 Lt.

Tikėtasi paramos gauti iš Telšių vyskupijos kurijos. 1939 m. kreiptasi ir į Kultūros reikalų departamentą prie Švietimo ministerijos dėl paramos bažnyčios statybai, bet vyskupijos kurijai pranešta, jog nėra galimybės skirti prašomų 100 000 Lt.

Tad 1939-ųjų pradžioje bažnyčiai skirtoje vietoje buvo tik suformuota aikštė, abipus jos jau iškilo Amatų mokyklą, aplink sklypą buvo nutiestos trys gatvės. Tolesnius statybos darbus nutraukė krašto aneksija.

"1942 metų dokumente kunigas A. Kruša vyskupui rašė, jog pinigai už bažnyčios sklypą buvo sumokėti bendrovei "Statyba", kuri šių pinigų negrąžino.

Buvo sumokėtas ir avansas gatvėms grįsti, kanalizacijai įvesti. Sklypo pirkimo dokumentai buvo atiduoti Telšių vyskupijos kurijai, tačiau prapuolė dėl nuolatinio archyvų kraustymo.

Tikiuosi, kad tolimesni tyrimai atskleis, ar architektas Juozas Baltrėnas, projektuodamas sovietmečiu iškilusią Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, buvo susipažinęs su prieškariu sukurtais Klaipėdos II katalikų bažnyčios projektais. Tačiau tęstinumą visgi galima įžvelgti lyginant pagrindinius fasadus.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčia miesto panoramoje išsiskiria aukštu bokštu, ji mūrinė, statinio santūrūs fasadai nutinkuoti granitu, kaip planuota tarpukariu", - sakė S. Slaminskienė.

Informacija

Anot S. Slaminskienės, dauguma Lietuvoje statytų mūrinių bažnyčių projektuota sekant architektūros istorinių stilių formomis.

Orientuotasi į neorenesansą, neogotiką, neobaroką, rečiau - į neoklasicizmą.

Nors buvo norima sukurti vientisą stilių, bažnyčių fasadų architektūroje neišvengta ir eklektinių sprendimų.

Modernistinių architektūros formų ieškojimas sakralinėje erdvėje buvo saikingas.

Neobaroko formos bažnyčių architektūroje nebuvo populiarios, nors "tautinio" stiliaus paieškos sietos būtent su šiuo istoriniu stiliumi. Iki pat XX a. 4 deš. pabaigos medinių ir mūrinių bažnyčių architektūroje dominavo neogotika.

Tai, kad šis stilius dominavo ir tarpukariu, iš dalies nulėmė istorinės aplinkybės. Dalies neogotikinių bažnyčių, projektuotų ar pradėtų statyti prieš I pasaulinį karą, statybos buvo baigtos tarpukariu.

Daugelį bažnyčių projektų kūrė mūsų krašto architektai: Vladimiras Dubeneckis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Romanas Steikūnas, skleidę iš Europos parsivežtas novatoriškas racionalias idėjas.

Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas 2014.01.10