Klaipėdos žvejus apvagia audinė

Pa­si­ro­do, va­gi­lė – kiau­ni­nių šei­mos švel­nia­kai­lis žvė­re­lis ka­na­di­nė au­di­nė. Gy­vū­nas ne­ti­kė­tai iš­len­da de­ši­nia­ja­me upės kran­te, prieš­ais bar­ken­ti­ną, ir liuok­si lai­mi­kio.

„Mes per­nai ją ma­tėm prie Bir­žos til­to. O da­bar, sa­ko, jau vi­sai su­įžū­lė­jo, tu­ri ke­lis vai­kus ir tem­pia pro tar­pą tarp ply­te­lių smul­kų lai­mi­kį“, - įspū­džiais da­li­jo­si vie­na jau­na ma­ma iš Klai­pė­dos.

Klai­pė­die­čių da­ry­to­je nuo­trau­ko­je ma­ty­ti, kaip au­di­nė drą­siai ir smal­siai ki­ša snu­ku­tį į spe­cia­liai net tink­le­liu už­deng­tą ki­bi­rą su Da­nė­je pa­gau­to­mis žu­vi­mis.

Pa­sak Klai­pė­dos me­džio­to­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­ko Val­do Za­ka­ro, ka­na­di­nės au­di­nės Da­nės pa­kran­tė­se – jo­kia nau­jie­na. „Kai bu­vau ma­žas ir žve­jo­da­vau Da­nė­je, pa­gau­tas ly­de­kas mes­da­vau į žo­lę. Vė­liau, su­vy­nio­jęs meš­ke­res, jų ne­be­ras­da­vau ar­ba ap­tik­da­vau apg­rauž­tas, ir į žo­les nu­liuok­sė­da­vo au­di­nės. Jos čia gy­ve­na. O ta prieš­ais „Me­ri­dia­ną“, ma­tyt, jau se­niai pri­pra­to prie žmo­nių, ku­rie ją dar ir pa­mai­ti­na. Da­bar – jau­nik­lių me­tas, tad jų tė­vams – pats dar­by­me­tis, rei­kia daug mais­to“, - LŽ pa­sa­ko­jo me­džio­to­jas.

Jis pri­mi­nė, kad ka­na­di­nės au­di­nės Lie­tu­vo­je yra in­va­zi­nė rū­šis, nes na­tū­ra­liai mū­sų kraš­te gy­ve­no eu­ro­pi­nės au­di­nės.

„Per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą su­sprog­di­nus dau­gy­bę au­di­nių fer­mų Ka­ra­liau­čiaus sri­ty­je šios pa­bė­go ir iš­pli­to vi­sa­me re­gio­ne, vi­so­je Eu­ro­po­je. Ne tik iš­pli­to, bet ir iš­stū­mė mū­siš­kes eu­ro­pi­nes. Šios Lie­tu­vo­je da­bar yra įra­šy­tos į Rau­do­ną­ją kny­gą ir jau iš­ny­ku­sios. Ka­na­di­nės au­di­nės – la­bai ag­re­sy­vūs, įžū­lūs žvė­re­liai, ta­čiau jų bi­jo­ti ne­rei­kia, tik ne­ga­li­ma lies­ti, nes dan­tu­kai – la­bai aš­trūs. Min­ta stu­bu­ri­niais van­dens gy­vū­nais“, - kal­bė­jo jis.

Kiau­ni­niai žvė­re­liai Klai­pė­dos se­na­mies­ty­je ti­krai nė­ra nau­jie­na: prieš ke­le­tą me­tų prie se­no­jo tur­gaus, vie­na­me iš ap­leis­tų pa­sta­tų, bu­vo ap­si­gy­ve­nu­si ak­me­ni­nė kiau­nė. Ir ji bu­vo nau­din­ga, nes iš­gau­dė ne tik žiur­kes, pe­les, bet ir ba­lan­džius.

„Au­di­nės – prie­kran­tės gy­vū­nai, pu­siau van­de­ni­niai, tad ba­lan­džių jos ne­gau­do. Na, o žu­vį ti­krai nu­gvelbs žve­jui iš po no­sies“, - šyp­so­jo­si V. Za­ka­ras.

Jis pri­dū­rė, kad kiau­ni­nių žvė­re­lių me­džiok­lė se­lek­ty­viais spąs­tais itin su­dė­tin­ga, to­dėl ne­po­pu­lia­ri. Au­di­nių kai­liu­kas ne­bė­ra taip ver­ti­na­mas, kaip so­viet­me­čiu, to­dėl jos ir plin­ta, skver­bia­si net į tan­kiai ap­gy­ven­din­tas mies­to te­ri­to­ri­jas.