Klaipėdos zoologijos sode - ypatingi vilkai ir Afrikos savanų karaliai

„Norisi pasikliauti lietuvių išmintimi, kad viščiukus skaičiuojame rudenį. Kai tik pavasarį imame pasakoti apie jauniklius, žiūrėk, kas nors ir nutinka, – sakė Klaipėdos zoologijos sodo vadovas Edvardas Legeckas. – Manau, jog karantinas mums padėjo – nedirbome, nebuvo lankytojų, kurių dalis kartais trikdo mūsų gyvūnus šūkavimais ir gąsdina mėtydami akmenukus, kad jie atsisuktų.

Po vienuolikos metų pertraukos sulaukėme liūtų mažylių. Pirmosios palikuonių vados motina neaugino, o dabar, matyt, jau subrendo, pusantro mėnesio rūpinosi savo atžalomis.

Dabar mažyliai jau sveria maždaug po aštuonis kilogramus.“ Darbuotojai džiaugiasi ir seniai lauktais dviem karakalų mažyliais. Jų motinos prieš keletą metų atkeliavo į Klaipėdą iš Čekijos zoologijos sodo.

Karakalai – katinių šeimos žinduoliai stačiomis ausimis, panašūs į lūšis, tik už jas mažesni ir neagresyvūs.

Karakalai išauga iki 80 centimetrų ilgio (uodega dar 25–30 centimetrų) ir yra lengvai prijaukinami. Juos savo namuose augina vokiečiai, kitų Europos šalių gyventojai. Klaipėdoje pasaulį išvydę karakalai jau pamėgo žmonių draugiją.

„Liūtų jauniklės gali prasnausti visą dieną, o vakarop pradeda dūkti. Dabar jas prižiūrime mes, kad priprastų prie žmonių ir vėliau nebijotų lankytojų. Tačiau labiausiai su žmonėmis nori būti karakalas.

Jį belaipiojantį nustūmė motina – gal ją kas nors išgąsdino, tuomet ir paėmėme auginti“, – pasakojo zoologijos sodo darbuotoja Aistė Vėliūtė-Čepulienė. Keturių palikuonių susilaukė ir baltųjų vilkų pora.

Mažylius tėvai labai saugo, dar labiau juos ginti ėmė po to, kai mažieji buvo paimti paskiepyti.

Vilkiukai vien pienu nebesitenkina – jau noriai ėda ir mėsą, graužia kaulus.