Klaipėdos Sąjūdžio gimimo užkulisiai (9)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą, skirtą Sąjūdžio 25-osioms metinėms.

Labai įdomus pasirodė į rankas pakliuvęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Steigiamojo suvažiavimo klaipėdiečių delegatų sąrašas. Kiek tų sąjūdininkų, 1988 m. vykusių į Vilnių, pagal pavardes atpažintume šiandien? Taigi, šis sąrašas:

1. A. Kontautas

2. Aleksandras Žalys

3. Z. Šličytė

4. A. Acus

5. V. Mikulskis

6. E. Gentvilas

7. D. Varkalis

8. V. Čepas

9. V. Paukštė

10. V. Plečkaitis

11. G. Tomkus

12. V. Šliogeris

13. E. Andrijauskas

14. A. Tytmonas

15. R. Starkus

16. K. Miniotas

17. R. Ulevičius

18. K. Kaukas

19. R. Staševičiūtė

20. N. Laužikienė

21. V. Karčiauskas

22. A. Grublys

23. A. Jucys

24. I. Stulpinienė

25. S. Kudarauskas

26. B. Gražys

27. A. Spiečius

28. P. Vasiliauskas

29. M. Kazlauskas

30. M. Čiplienė

31. J. Karvelis

32. Z. Šmaižys

33. K. Jurevičius

34. R. Hofertienė

35. J. Vileniškis

36. V. Vareikis

37. A. Leipus

38. B. Pratašienė

39. D. Bielskytė

40. E. Šalkauskas

41. A. Seilius

42. A. Balbierius

43. A. Vabuolas

44. A. Švanys

45. V. Stropus

46. V. Portapas

47. V. Aleksandravičius

48. S. Pakalnienė

49. E. Paulauskienė

50. G. Čiučiurka

Šis delegatų sąrašas įdomus dar ir tuo, kad nežinia kur ir kas pradangino LPS Klaipėdos skyriaus archyvinę dokumentaciją. Kai Sąjūdyje, neišskiriant ir klaipėdietiškojo, viršų pradėjo imti aršūs radikalai ir pragmatikai, o idealistai vienas po kito traukėsi, prasidėjo, spėčiau, arši kova dėl biografijų padailinimo. Ir, kai 7-ojoje "Klaipėdos Sąjūdžio gimimo užkulisių" dalyje rašėme apie LPS Steigiamąjį suvažiavimą, neturėjome jo delegatų sąrašo. Užpildyti šią spragą padėjo Algirdas Grublys, tą sąrašą "išgraibęs" iš LPS sekretorės Angonitos Rupšytės sukauptų archyvų.

Dokumentų dingimo detektyvas

Kaip ir prieš penkerius metus, rašydami Sąjūdžio kronikas, vėl kreipėmės į LPS Klaipėdos skyriaus sekretorę pedagogę Ireną Stulpinienę, kuri rašė susirinkimų, tarybos posėdžių protokolus, rūpinosi juos slėpti 1991-ųjų sausio įvykių metu. Grėsmėms praslinkus, protokolai vėl buvo pas I. Stulpinienę. O paskui ji rūpinosi, kur juos padėti, kad būtų išsaugoti istorijai. Tuo tikslu moteris vyko į Vilnių ir Lietuvos Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkui Juozui Tumeliui įteikė kreipimąsi, kuriame išreiškė savo nerimą dėl dokumentų.

PROTOKOLAI. "Vos spėdavome registruoti naujas Sąjūdžio rėmimo grupes, dirbdavome iki vėlyvo vakaro. Užrašinėjau iniciatyvinės grupės posėdžių, susitikimų su Sąjūdžio veikėjais eigą. Jausdama istorinio momento svarbą, mėginau užrašyti kuo tiksliau ir daugiau. Tik vėliau tie užrašai virto protokolais, kuriuose jau pažymėdavau, kiek ir kurie žmonės dalyvavo, pradėjau išskirti temas", - savo darbo Sąjūdyje metus prisiminė pedagogė Irena Stulpinienė, kuriai talkindavo Aušra Drungilaitė.

"Kol Lietuvos Sąjūdis nėra išsprendęs archyvų kaupimo, tvarkymo ir saugojimo reikalų, manau, netikslinga šias protokolų knygas perdavinėti iš rankų į rankas, nes yra aistringų kolekcininkų, pageidaujančių tokius dokumentus pasigviešti. Protokolai neturėtų tapti asmenine nuosavybe. Užtikrinu Lietuvos Sąjūdžio Seimo Tarybą, kad, išsprendus archyvų saugojimo tvarką, Klaipėdos Sąjūdžio protokolų pirmosios šešios knygos bus be jokių išlygų ir kliūčių perduotos saugoti", - rašė ji 1991 m. liepos 16 d., kai jau buvo pajutusi bandymus iš jos patikimų rankų "išmušti" dokumentus.

Tačiau tas kreipimasis vaisių nedavė. Suinteresuoti archyvais asmenys neva dėl "finansinių nusikaltimų" toliau reikalavo juos atiduoti.

"Protokoluose finansiniai dalykai nebuvo fiksuojami. Tų protokolų buvo kita paskirtis. Juose atsispindėjo žmonių politinės pažiūros, jų kitimas. O dar buvo ir detalūs pirmųjų Sąjūdžio grupių narių sąrašai", - šiandien sako I. Stulpinienė.

Kai jai buvo pradėta grasinti iškelti bylą dėl dokumentų pasisavinimo, 1992 m. sausio 22 d. I. Stulpinienė ryžosi sutvarkytas bylas ir jų aprašus perduoti. Tai ir buvo padaryta prokuroro Igno Lauciaus kabinete, dalyvaujant tuometiniam Klaipėdos Sąjūdžio pirmininkui Dionyzui Varkaliui, Nijolei Laužikienei, A. Grigaliūnui ir tuometinei Sąjūdžio sekretorei T. Staponienei. Archyvas buvo perduotas į D. Varkalio rankas.

Tuomet I. Stulpinienė buvo parengusi tikslų perduodamų dokumentų aprašą. Jame buvo keturi puslapiai, kuriuose nurodytas kiekvieno dokumento tikslus pavadinimas ir to dokumento puslapių skaičius. Iš viso tuomet buvo perduotos šešios protokolų knygos ir dar 32 pavadinimų dokumentai, kuriuose buvo 2 442 puslapiai. Dar buvo perduoti visų trijų Sąjūdžio konferencijų balsavimo biuleteniai ir įvairių, nesusistemintų raštų rinkinys.

SUVAŽIAVIMAS. Klaipėdiečiai sąjūdininkai steigiamajame LPS suvažiavime 1988 m. spalio 22 d.

"Taigi protokolų knygos ir visas archyvas buvo išsaugotas, sutvarkytas, aprašytas ir 1992 metais sugrąžintas Sąjūdžio tarybai. O po to protokolų knygos dingo kaip į vandenį, niekas galų neberanda. Šiaip jau tai tikras lobis rimtam kolekcininkui. Intuicija manęs neapgavo", - aiškinamajame rašte "Dėl dingusių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Klaipėdos skyriaus protokolų knygų" rašė I. Stulpinienė 2008 metų kovo 5 dieną.

Taigi dėl dingusių dokumentų išėjo tikras detektyvas. Nes dokumentus iš I. Stulpinienės perėmęs D. Varkalis teigė, kad juos saugoti perdavė vėliau LPS Klaipėdos skyriaus pirmininku išrinktam Vytautui Lupeikai. O šis savo ruožtu sakė tokio fakto nepamenąs...

I. Stulpinienė spėja, kad archyvas galėjo būti pavogtas dėl trijų tikslų: "Jame buvo didžiulis informacijos kiekis apie žmones, jų politines pažiūras ir tų pažiūrų kitimą. Antra - tarp vadintų "superradikalais" pakako ir pakanka mėgėjų purvais drabstyti buvusius sąjūdininkus. Trečia - esti aistringų kolekcininkų, kurie galbūt iš tų dokumentų tikisi pelno arba "paleisti" dokumentus, turint kokių nors asmeninių arba ir grupinių tikslų."

Taigi. Nuo 1992 metų, kai archyvas buvo perduotas, praėjo gabalas metų. Tačiau išrišti detektyvo niekas nesiima. O, atrodytų, taip paprasta...