Klaipėdos Sąjūdžio gimimo užkulisiai (14)

"Vakarų ekspresas" baigia pasakojimų ciklą, skirtą Sąjūdžio 25-osioms metinėms.

Atgimimo laikotarpiu, kaip bet kurios revoliucijos metu, labai svarbu buvo skleisti informaciją. Jau rašėme, kad, artėjant rinkimams į SSRS ir LTSR aukščiausiąsias tarybas, Klaipėdos partijos komitetas įsteigė visuomeninį radiją, kuris dirbo už partines lėšas, o tapo... sąjūdininkų tribūna. Mieste radosi ir sąjūdininkų laikraštis.

Jei ne Raminta...

Jei ne Raminta, tai gal ir "Mažosios Lietuvos" nebūtų buvę.

Taip šiandien sako "Vakarų ekspreso" vyriausiasis redaktorius Gintaras Tomkus. Mat Raminta Cesiulienė, tuo metu dirbusi "Tarybinėje Klaipėdoje" vertėja, bendravo su kolega Vytautu Kudarausku, kurio mama poetė Meilė Kudarauskaitė 1988 metų birželį Vilniuje jau įsijungė į sąjūdininkų gretas.

Viešos informacijos apie prasidedančius Atgimimo procesus nebuvo. Sklido tik žodinė informacija. Taigi, V. Kudarauskas, nugirdęs iš mamos Vilniuje, Ramintai pasakė, kad kažkas Klaipėdoje turi rinktis architektų buveinėje.

Šia informacija Raminta pasidalinu su Gintaru. Ir "Tarybinėje Klaipėdoje" dirbanti trijulė "nugrybavo" visai ne į Turgaus aikštę, kur Paminklų restauravimo ir projektavimo institute vyko pirmasis klaipėdiečių sąjūdininkų susirinkimas, o į gatvelę prie "Žuvėdros" restorano, kur buvo architektų kontora.

"Stovime, trypiame, - jokio judėjimo. Nusprendę, kad kažkaip "prasilenkėme" su informacija, nieko nepešę grįžom į redakciją", - prisiminė G. Tomkus.

Panašiomis aplinkybėmis jis sužinojo ir apie kitą Klaipėdos sąjūdininkų susirinkimą, į kurį jau pataikė.

"Buvo susirinkę visai man tuomet nepažįstami žmonės, kurie gal kiek įtariai žvelgė į mus. Bet tie pirmieji Klaipėdos sąjūdininkai man ir yra patys tikrieji. Kurie atėjo vėliau, viską kurį laiką stebėjo per atstumą - "susems - nesusems". Kai įsitikino, kad veržlios Sąjūdžio upės niekas neužtvenkia, tuomet tik ryžosi dėtis prie jos tėkmės", - šiandien 25 metų praeitį vertina G. Tomkus.

Tame sąjūdininkų susirinkime jis ir pasiūlė leisti sąjūdininkų laikraštį. Iniciatyvai buvo pritarta.

STEBISI. Šiandien vienas iš "Mažosios Lietuvos" laikraščio žurnalistų Alvydas Ziabkus stebisi, kaip jiems, pasak jo, dar neapsiplunksnavusiems žurnalistams, nebuvo nukapotos galvos...

"Kad atsirado "Mažoji Lietuva" - ne mano ar dar kieno nors vieno nuopelnas. Tai buvo tuometinės žmonių vienybės padarinys. Sau tegalėčiau priskirti tik iniciatyvą - Sąjūdžio Klaipėdos grupėje pasiūliau leisti laikraštį", - šiandien sako vienas iš tuometinės laikraščio leidėjų grupelės G. Tomkus.

Nuo laikraštuko - prie laikraščio 

"Mažosios Lietuvos" ištakos - pirmas ir paskutinis "Persitvarkymo naujienų" numeris. Kai į Klaipėdos sąjūdiečių tarybos posėdį 1988 m. liepą atvyko vienas Sąjūdžio autoritetų Algirdas Kaušpėdas, jis, žinoma, atsivežė kelis "Sąjūdžio žinių" numerius. Štai tuomet ir dingtelėjo mintis jų analogą leisti ir Klaipėdoje.

"Kol iš posėdžio parlėkiau iki "Tarybinės Klaipėdos" redakcijos, pamiršau, kaip vadinosi Vilniuje leidžiamos "Sąjūdžio žinios". Taip paruošėme pirmąjį "Persitvarkymo naujienų" numerį", - pavadinimo "metamorfozes" prisiminė G. Tomkus.

Vieninteliame "Persitvarkymo naujienų" numeryje, išleistame 1988 m. liepos 7 d., buvo išspausdinti klaipėdiečių sąjūdiečių suformuluoti tikslai, su kuriais jie jau turėjo išeiti į Klaipėdos gatves per Jūros šventę liepos 10 d. Tie tikslai buvo tokie nekalti: "Langą į marias", "Senamiestis - tik pėstiesiems", "Grąžinkime istorinius vietovardžius".

Antrasis "Persitvarkymo naujienų" numeris nebepasirodė vien todėl, kad kažkokiu būdu prašapo taip sunkiai per naktį lipdyta laikraštuko antraštė. Tuomet "Tarybinėje Klaipėdoje" praktiką atlikti atvažiavęs Vilniaus universiteto studentas Rytas Staselis ir pasiūlė: "Geriau pavadinkime laikraštį "Mažąja Lietuva." Tas pavadinimas patiko ir G. Tomkui, ir kitiems laikraščio leidybos talkininkams.

Kai buvo leidžiamas pirmasis "Mažosios Lietuvos" numeris, iškilo klausimas - ar rašinius pasirašyti savo pavardėmis? Kaip ir daugelį sąjūdininkų, taip ir jaunus žurnalistus kankino baimė: į Sibirą gal ir neištrems, tačiau ateitį vis dar stiprios tarybinės jėgos struktūros aplamdyti gali. Pirmasis numeris buvo išleistas anonimiškai.

30 egzempliorių savo jėgomis buvo "pagaminti" vienoje uostamiesčio projektavimo įstaigoje. Tik tiek todėl, kad tuo metu daryti daugiau nei 30 kopijų jau reikėjo oficialių leidimų. Vėliau per asmeninius ryšius "Mažoji Lietuva" buvo dauginama Vilniuje. Pagelbėjo fizikai. Vienas "Mažosios Lietuvos" švietikų kopijavimo aparatais - vėliau Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs Petras Vaitiekūnas - laikraštį sugebėdavo padauginti iki kelių tūkstančių kopijų.

Na, o kai jau buvo leidžiamas antrasis "Mažosios Lietuvos" numeris, surengtas "konsiliumas" - pasirašyti rašinius savomis pavardėmis ar ne? Nutarta nebesislėpti. Nedidelei grupelei tuometinės "Tarybinės Klaipėdos" žurnalistų (tarp jų - G. Tomkus, Alvydas Ziabkus, Kęstutis Oginskas, R. Staselis, Jūratė Ašmonaitė, Gintaras Šikšnius, V. Kudarauskas, R. Cesiulienė) pradėjus leisti "Mažąją Lietuvą", laikraštis beregint tapo populiarus ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Ir jį skaitė ne tik sąjūdininkai ar jiems prijaučiantys, bet ir sovietinio "ideologinio fronto" darbuotojai.

NEPABŪGO. Tuomet dar visai jaunutė Jūratė Ašmonaitė, vėliau Mazajeva, drąsiai priėmė laikmečio iššūkį ir nepabūgo tapti "mažlietuve".

G. Tomkus, kaip ir kiti laikraščio leidėjai, bijojęs represijų, nustebo, kai viename pirmųjų susitikimų su iš Vilniaus atvykusiais Sąjūdžio autoritetais Žvejų kultūros rūmuose prie jo priėjęs KGB Klaipėdos skyriaus padalinio vadovas Vaclovas Stropus, užuot kvietęs "ant kilimo" aiškintis, pagyrė: "Gerą laikraštį leidžiate..." Ir netgi paprašė "pašefuoti" jį gauti.

Tuometinis "Tarybinės Klaipėdos" laikraščio, po kurio redakcijos stogu glaudėsi "Mažoji Lietuva", redaktorius Antanas Stanevičius, parvažiavęs į namus Panevėžio rajone, pasijusdavo nejaukiai, kai mamos pirmasis klausimas būdavo: "Ar atvežei "Mažąją Lietuvą"?..

Galvos liko nenukapotos

Šiandien "Lietuvos ryto" korespondentu dirbantis A. Ziabkus stebisi, kodėl jiems, pasak jo, tuomet dar neapsiplunksnavusiems žurnalistams, niekas nenukapojo galvų.

"Juk aš buvau miesto komjaunimo komiteto narys. Kad bent kas būtų bandęs "atvesti į protą". Net "užverbuoti" bandymų nebūta. Juk mus galėjo labai paprastai ir lengvai "sutvarkyti", - svarstė jis.

O kaip į "Mažosios Lietuvos" leidybą reagavo "Tarybinės Klaipėdos" redaktorius A. Stanevičius? Juk laikraštį leido atlyginimus "Tarybinėje Klaipėdoje" tuo metu gaudavę žmonės.

Paklaustas, jis prisipažino: "Kelis kartus buvau kviečiamas į partijos komitetą "ant kilimo". Ten įsakmiai būdavo teiraujamasi, kada bus atleisti "mažlietuviai". Aš pažadėdavau, kad tuoj tuoj, bet tai buvo netiesa. Papeikimų jiems nerašydavau, nes savo darbus "Tarybinėje Klaipėdoje" "mažlietuviai" atlikdavo."

O G. Tomkus jo padėtį įvertino taip: "Stanevičiui tikrai buvo sunku. Bet jis stengėsi laviruoti ir jam tam tikrą laiką sekėsi. Bet atėjo diena, kai iš tiesų reikėjo atsikabinti nuo "Tarybinės Klaipėdos". Ir atsikabinome."

Sąjūdiniai paradoksai

Taigi "mažlietuviams" galvų niekas nenukapojo. Atvirkščiai: matydami laikraščio populiarumą, spausdinti jį spaustuvėje pasiūlė... patys partijos komiteto darbuotojai. Sąjūdžio atmosferoje vis dar reikėjo jų palaiminimo. Jie ir palaimino.

"Į pirmąjį spaustuvėje spausdintos "Mažosios Lietuvos" numerį mes įdėjome Rainių tragedijos istoriją. Ir... su K. Oginsku prieš labai kultūringą komiteto darbuotoją, kalbėjusią ne pakeltu, o mandagiu tonu, stovėjome nuleidę galvas. Nes neturėjome ką į jos kultūringus priekaištus atsakyti. Iš "partiečių" gavome didelę dovaną - leidimą spausdintis spaustuvėje, o pirmajame "dovanos" numeryje bolševikus įvardijome tautos budeliais", - prisimena G. Tomkus.

Tačiau "represijos" dėl "Mažosios Lietuvos" tuo ir pasibaigė.

Spaudai atsivėrė laisvė

Šiandien "Mažosios Lietuvos" laikraščio pagrindinis variklis G. Tomkus ne be pasididžiavimo sako: "Mažoji Lietuva" buvo pirmasis profesionalus laikraštis Lietuvoje, jau nebe "partijos organas". Kokius turėjome autorius - Vytautas Radžvilas, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, kiti nesustabarėjusio mąstymo sąjūdininkai. Stulbino šimtatūkstantiniai "Mažosios Lietuvos" tiražai."

Tik praėjus metams atsirado ir kiti laisvi ar išsilaisvinę laikraščiai, pradedant "Atgimimu", baigiant komjaunimo organu - "Komjaunimo tiesa", kuris virto "Lietuvos rytu". Tačiau pajaustą spaudos laisvės svaigulį beregint bandyta išvėdinti... būtent Klaipėdoje.

Iš vienos priklausomybės į kitą?

Šiokia tokia trintis tarp Klaipėdos sąjūdininkų radosi jau pirmaisiais 1988 m. egzistavimo mėnesiais. Vėliau toji trintis pradėjo skleisti ir žiežirbas. 1989 m. skilimas tarp LPS Klaipėdos miesto tarybos narių vis gilėjo.

Formalus nesutarimų pagrindas, kaip ir Vilniuje, - ginčai tarp "realistų" ir "idealistų": kaip, kokiais būdais siekti Lietuvos nepriklausomybės. Vieni pasisakė už lėtesnį, labiau apgalvotą kelią, kiti nepriklausomybės paskelbimo faktą laikė didžiausia vertybe ir skelbtiną nedelsiant.

Šitas nuolat stiprėjęs vidinis prieštaravimas aukščiausią tašką pasiekė 1989-ųjų birželį, kai Vytauto Plečkaičio iniciatyva buvo pasiūlyta LPS taryboje įsteigti radikalų frakciją. Nors ši idėja nebuvo įgyvendinta, susiskaldymas stiprėjo.

Kilo ir klausimų dėl "Mažosios Lietuvos" politinės linijos. Radikalesni sąjūdininkai siekė paversti jį partiniu laikraščiu, kiti laikė jį klaipėdiečių tribūna. Nesutarimai ypač paaštrėjo artėjant rinkimams į LTSR AT. 1988-ųjų vasarą deklaruotas bendras Sąjūdžio idealas 1989-ųjų pabaigoje virto savo teisumu įsitikinusių žmonių rietenomis. Kai kurie jų žūtbūt norėjo pažaboti "Mažąją Lietuvą" partiniams tikslams. Tai "Mažosios Lietuvos" leidėjams buvo vienas stimulų "atsikabinti" nuo bandymų leidinį vėl paversti "organu".

Be to: "Nors ir turėjome labai gerus autorius, rašančius "Mažajai Lietuvai", tačiau suvokėme, kad laikraštis, leidžiamas Klaipėdoje, negalės būti visos Lietuvos atgimimo šauklys, nes jau visai spaudai atsivėrė laisvės durys. Taip "Mažosios Lietuvos" laikraščio redakcija "susėdo" į "Vakarų ekspreso" vagonus", - kalbėjo G. Tomkus.