"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą, skirtą Sąjūdžio 25-osioms metinėms.
Tiek Sąjūdžio, tiek valdžioje tebebuvusios Komunistų partijos dėmesys krypo į žiniasklaidą. Kol tiek laikraščiai, tiek radijas bei televizija tebebuvo "partijos organai", Sąjūdis neturėjo savo tribūnos, nes informacija "organuose" buvo blokuojama. Tad sąjūdinė informacija keliavo iš lūpų į lūpas. Tačiau 1988 m. susibūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, po Lietuvą buvo pradėtas platinti Arvydo Juozaičio rengiamas "Sąjūdžio žinių" "Kseroksu" dauginamas laikraštukas.
[CITATA]
1988 m. liepos 7 d. "Persitvarkymo naujienų" pirmąjį numerį parengė ir klaipėdiečiai.
Žingnis į eterį
Sąjūdžiui, kaip kokiam tornadui keliant sūkurius ir bangas Lietuvoje, apie įtaigesnės įtakos formas žmonėms pradėjo mąstyti ir Komunistų partija. Ypač tai buvo svarbu artėjant rinkimams į SSRS, o vėliau ir LTSR aukščiausiąsias tarybas. Taigi, artėjant rinkimams, Lietuvos komunistrų partijos (LKP) Klaipėdos komitete kilo mintis, o vėliau ir priimtas sprendimas įsteigti visuomeninę radijo redakciją. Ideologai vylėsi, kad tas visuomeninis radijas turės įtakos deputatais prastumti prie savųjų priskiriamus žmones.
Tuomet komiteto ideologiniame skyriuje ir Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose dirbęs Andrius Juškevičius prisimena, kad partijos komiteto ketvirtajame aukšte buvo įkurta improvizuota studija, laidų vedėjomis pakviestos žurnalistės Gražina Bulovaitė-Malceva ir Zita Tallat-Kelpšaitė.
Radijo laidų transliacija ir technika iki tos radijos studijos darbo pabaigos 1991 m. rudenį rūpinosi tuometinio miesto telefonų tinklo laidinio radijo transliavimo grupės viršininkas Henrikas Grybauskas.
Jo iniciatyva radijo laidų rengėjai buvo aprūpinti ano meto retenybėmis - nešiojamais kasetiniais magnetofonais, mikrofonais, stacionarine įrašymo technika, kabelių ūkiu ir t. t.
"Henrikas Grybauskas daug padarė, kai kilo sumanymas tiesiogiai miestui transliuoti deputatų sesijas, kuriose būdavo kalbama apie ūkinius reikalus, aptariami ir politiniai klausimai", - sakė A. Juškevičius.
Visuomeninis radijas, gimęs partijos iniciatyva, neišvengė ir tos partijos diktato: buvo reikalaujama radiją naudoti "pagal paskirtį" - pateikti nepatogius klausimus Sąjūdžio remiamiems kandidatams ir padėti "saviems".
"Kartą mums buvo daug vargo su aukštu Ministrų tarybos pareigūnu. Iš pirmųjų žodžių supratome, kad politiko duona jam netinka, kad jo kalbos be galo lėkštos ir primityvios. Tokiam nei radijas, nei televizija padėti negalėjo", - prisiminė A. Juškevičius.
Rinkimų dieną toji pati partija nurodė nušviesti rinkėjų aktyvumą ir ta proga paskyrė automobilį. Laidą klaipėdiečiai išgirdo vakare, balsavimui pasibaigus. Tuomet tai buvo naujovė visoje Lietuvoje.
O po rinkimų stojo transliacijos pertrauka. Jos metu buvo sprendžiami techniniai ir finansiniai klausimai. Partija vėlgi pasišovė finansuoti laidas iš partinių lėšų. Laidų rengėjams buvo paskirti atlyginimai - 40 rublių per mėnesį.
Finansai - partijos, idėjos - Sąjūdžio
"Juokingai skamba, kad mus visus, sugriovusius tarybų valdžią, maitino tarybų valdžia", - šiemet vasarą "Vakarų ekspresui" duodamas interviu sakė Arvydas Juozaitis, prieš 25 metus dirbęs Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. Beveik trejus metus kartu su kitais bendraminčiais jis buvo atsidėjęs Sąjūdžio veiklai, bet 160-200 rublių algą gaudavo institute, kuriame praktiškai jau nieko ir neveikė.
Taigi, ir įsteigtas radijas, turėjęs būti "partijos pagalbininkas", nuvinguriavo visai kitais keliais. Persimetę į "Trinyčių" klubo garsų įrašų studiją, jame dirbę žurnalistai ruošė gana profesionalias laidas, kuriose viršų imdavo jau ne partiečiai, o sąjūdininkai.
"Kai prasidėjo arši politinė diskusija apie Komunistų partijos ateitį, vienas aukštas partijos veikėjas išdėstė tokią poziciją, su kuria niekaip negalėjau sutikti. Tada laidos buvo įrašomos iš anksto, tad pasinaudojau savotišku "žirgo ėjimu" - paskambinau fakultetų dėstytojui Aleksandrui Žaliui ir pakviečiau oponuoti partiečio teiginiams. Taip radijo laidoje atsirado "aukštesnėse sferose" nenumatytas disputas, už kurį po to gavau pylos", - sakė A. Juškevičius.
Tokių epizodų radijo laidose radosi vis daugiau. Mat A. Juškevičius tuomet gyveno netoli Sąjūdžio būstinės, todėl radijo laidų tematiką mieliau aptarinėjo su sąjūdininkais nei su darbdaviais partiečiais.
"Sąjūdžio dvasia ėmė vyrauti visose radijo laidose. Laikytis tokios nuostatos darėsi vis lengviau, nes "Jedinstvo" galutinai "atšoko" ir vis giliau kasėsi į pogrindį. Galų gale pamatėme originalų paradoksą: radijo laidas finansavo Komunistų partija, o tos laidos beveik be išimčių buvo Sąjūdžio tribūna", - sakė A. Juškevičius.
Kišosi į asmeninį gyvenimą
"Teoriškai žinome, kad žurnalistai turi išlikti neutralūs. Bet tai ne visada pavykdavo. Jei ne žodžiais, intonacija išsiduodavome. Kai kuriems tekstams nepagailėdavome pašaipos ir sarkazmo, kitiems - pritarimo ir net euforijos. Tai buvo mūsų Ezopo kalba ir galimybė parodyti požiūrį. Žvelgiant šių dienų akimis, tas mūsų darbas buvo gana primityvus. Trūko net juostų ir kasečių. Andrius į studiją "Trinyčiuose" vaikščiojo pėsčias, aš važiuodavau dviračiu. Įrašams užsitęsus, iki transliacijos likus vos kelioms minutėms, man, "motorizuotai", dažnai tekdavo visomis jėgomis minti pedalus ligi Centrinio pašto, kuriame suplukusi įteikdavau kasetę Henrikui Grybauskui. Visi dirbome džiaugsmingai ir laukėme permainų. Galbūt jas savo pastangomis ir mes šiek tiek priartinome", - sakė Z. Tallat-Kelpšaitė.
Beje, Klaipėdos miesto radijas galbūt pirmasis Lietuvoje "įsikišo" į asmeninį gyvenimą.
"Mūsų radijas išdrįsdavo transliuoti ir pramoginio turinio laidas. Kartą miesto laikraščio redaktorius Antanas Stanevičius įpareigojo mane važiuoti į Juodkrantę pakliūti į krepšinio žvaigždės Arvydo Sabonio ir Ingridos Mikelionytės vestuves bei parašyti reportažą. Nusivežiau ir radijo reporterio aparatūrą. Į vestuves prasibroviau, įrašiau pokalbius su Arvydu, jo motina ir Ingrida. Reportažas per radiją buvo savotiška sensacija. Regis, mes tada pralenkėme net didelę patirtį turinčias radijo stotis", - pasakojo Z. Tallat-Kelpšaitė.
Rašyti komentarą