Klaipėdos istorija neria į šulinius

Neseniai apie dviejų metrų po žeme gylyje aptikti du šuliniai užminė mįslių archeologams. Tyrėjams pavyko užčiuopti ir senąją Dangės vagą, kuri taip pat pateikė staigmenų. „Klaipėdos senamiestyje iki šiol nebuvo aptikta tokių kaimiškoms vietovėms būdingų iš akmenų sumūrytų šulinių. Rastieji buvo įrengti virš XVIII amžiaus pradžioje užpiltos upės vagos. Galima kelti įvairiausių versijų, kokia buvo jų paskirtis, tačiau aišku, kad ne geriamajam vandeniui semti“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo tyrimus atliekančios UAB „Statybų archeologija“ vadovas Donatas Zubrickas.

Šią savaitę tyrėjai rado ir 1666 metais iškaltą Jono Kazimiero Vazos šilingą.

Keisti šuliniai

Skvere tarp Tomo ir Mėsininkų gatvių Klaipėdos senamiestyje archeologai darbuojasi nuo birželio, šiemet kasinėjimai bus tęsiami iki lapkričio pabaigos. Iš viso ketinama ištirti apie 1,8 tūkst. kv. m plotą. Šiemet įveikta daugiau nei pusė jo, tad kasinėjimai bus vykdomi ir kitąmet.

Kasinėjama vietovė skambiai pavadinta uostamiesčio Pompėjais, mat 1854 metais tuometį Mėmelį nusiaubus Didžiajam gaisrui būtent ši dalis senamiesčio nebuvo paliesta ugnies. Tad įvairiausių radinių – daugybė, žemė atveria vis naujų buvusių pastatų ar kitokių žmogaus rankomis įrengtų objektų likučių. Dar vasarą buvo atkastas gana gerai išsilaikęs XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios lentinis šulinys, netoli kurio neseniai aptikti ir du minėti iš akmenų sumūryti XIX amžiaus pradžios šuliniai. Tokios konstrukcijos šuliniai visiškai nebūdingi to laikotarpio miestams. Abu jie įrengti virš užpiltos senosios Dangės vagos.

Viename (ovalo formos) šulinyje buvo rastas puošnus spalvotas bokalas, taip pat – sveikutė puodynė bei keletas kitokių indų šukių. Už kelių metrų buvo dar vienas akmeninis šulinys. „Jo kiek siaurėjančiame dugne kaip pamatas virš akmeninės konstrukcijos panaudotos medinės lentos. Dar nesame matę tokio atvejo“, – pasakojo tyrimų Tomo gatvėje vadovė, archeologė Milda Jurgauskaitė.

Kadangi šulinys buvo įrengtas virš buvusios upės vagos, geriamajam vandeniui jis lyg ir negalėjo būti naudojamas, galbūt priešgaisriniams tikslams, nes didesni ar mažesni gaisrai Mėmelyje būdavę neretas reiškinys. „Vėliau tą šulinį pavertė ūkine duobe, galiausiai – tualetu. Bėgant laikui šulinys atsidūrė po gyvenamuoju namu, nes šalia jo jau randame vidaus patalpų grindinį“, – pasakojo D. Zubrickas.

Kasinėjimų vaizdai. Deniso Nikitenkos nuotr.

Šėtoniškas šilingas

Kasinėjimų metu rasti radiniai – švininės kulkos, žiedai, kabučiai, ypač dailios XVIII amžiaus žirklės žvakių knatams karpyti, įvairiausi indai, kaolino pypkės, dekoruoti krosnių kokliai, sunešioti batai ir kt. – skaičiuojami šimtais. Daugiausia – iš XVII-XX amžių. Ypač kruopščiai renkami ir identifikuojami pinigai, kurių rasta jau per 60.

Seniausia moneta datuojama 1454–1492 metais, kaldinta tuometiniame Dancige (Gdanske), valdant Lenkijos karaliui Kazimierui IV Jogailaičiui. „Tačiau šis pinigas į mūsų tyrinėjamą teritoriją greičiausiai pateko su žemėmis iš kitos vietovės. Galbūt tada, kai buvo užpilama senoji Dangės vaga. Rastas ir 1562 metų šilingas, kaldintas Rygoje. Daugiausia aptinkame XVII amžiaus monetų“, – teigė M. Jurgauskaitė.

Archeologai pasakojo ir apie „šetoniška“ trijų šešetų data (1666 m.) paženklintą J. K. Vazos šilingą. Įdomi tokių „boratinkomis“ numizmatų vadinamų J. K. Vazos valdymo laikais (1648–1668) gamintų šilingų istorija – kadaise šie pinigai išgelbėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) iždą.

XVII amžiaus vidurys buvo sunkus šaliai: kraštą alino karai su Švedija ir Maskva, ritosi bado ir maro bangos. LDK neteko apie 48 proc. šalies gyventojų. Kariuomenei valstybė buvo skolinga 4 mln. auksinų, o iždas buvo tuščias. Kaip vienas problemos sprendimo būdų buvo pasiūlyta naujovė: pradėti kaldinti varines (ne sidabrines ar auksines) monetas – šilingus. Tokių pinigų (lenkiškų ir lietuviškų) turėjo būti nukaldinta apie 180 mln. vienetų. Milžiniškas varinių monetų kiekis leido atsiskaityti su kariuomene ir iš apyvartos išstumti svetimų kraštų smulkių nominalų monetas.

Varinių šilingų buvo nukaldinta tiek daug, kad jie apyvartoje išbuvo net 100 metų. „Boratinkos“ pravardę šilingai gavo nuo Lenkijos ir LDK kalyklų nuomininko italo Tito Livijaus Boratinio pavardės, pagal jo projektą šios monetos ir pradėtos kaldinti.