Klaipėdą aplankė tarptautinė aklųjų ir silpnaregių įgula

Prieš pora dienų Klaipėdoje, prie Kruizinių laivų terminalo krantinės, prisišvartavo nauja viešnia –jachta „Kani-Keli“ su tarptautine aklųjų ir silpnaregių bei jų pagalbininkų įgula iš Rusijos, Prancūzijos ir Latvijos. Taip jūros keliu į Lietuvą ir uostamiestį tarptautinė humanitarinė delegacija „Dvasios burės“ kartu su savimi atplukdė ir kilnią misiją. Jos tikslas – išvystyti tarptautinę integracijos sandraugą ir sukurti galimybę žmonėms su regėjimo negalia atsiskleisti, dalyvauti aktyviose buriavimo veiklose.

Vakar svečiai susitiko su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Klaipėdos filialo pirmininku Dariumi Vaitkevičiumi bei kitais organizacijos atstovais, kurie mielai sutiko pagelbėti: buvo kartu su jais renginių metu, padėjo orientuotis mieste, suorganizavo susitikimą su miesto vadovais. 

Rotušės pastate delegaciją priėmė mero pavaduotoja Judita Simonavičiūtė ir dar keli Savivaldybė administracijos atstovai. Svečių tikslus ir misiją pristatė humanitarinės „Dvasios burių“ misijos vadovas, nevyriausybinės baltosios lazdelės organizacijos „White Cane NGO“ prezidentas, pirmojo pasaulinio neįgaliųjų kongreso komiteto narys Olegas Kolpašnikovas (Oleg Kolpashchikov). Jis dėkojo už jaukų priėmimą Klaipėdoje, ir sakė, jog čia lankosi jau trečią kartą, tačiau čia visad malonu sugrįžti.

Misijos vadovas akcentavo, jog jų projektas ne tik atstovauja įgulos nariams ar kurios nors vienos šalies neįgaliesiems, tačiau skelbia neša pasaulinio masto idėją ir siekiamybę, kad žmonės su negalia sėkmingai galėtų atskleisti savo gabumus ir talentus, dalyvautų aktyviame gyvenime, nebijotų bendrauti, taptų visiškai visaverte visuomenės dalimi.

„Mūsų projekte kiekvienas yra vienodai naudingas ir laukiamas: tiek sveikasis, tiek žmogus su negalia“, – sakė O. Kolpašnikovas.

Jis pabrėžė, jog „neįgaliųjų padėtis labai svarbi, nes jie sudaro 10 procentų pasaulio visuomenės. Tačiau išėję į gatvę, nepamatysime daug žmonių su negalia. Tokie žmonės, ypač turintys rimtesnių sutrikimų, dažnai užsidaro nuo visuomenės, nes nežino, kaip jie gali išreikšti savo talentus, būti aktyvūs“.

Eligijos Barkutės nuotr.

Anot O. Kolpašnikovo, jų delegacija, atstovaudama integracijos projektui, skatina sveikųjų ir žmonių su negalia bendradarbiavimą, kad neįgalieji būtų pastebėti, ir suprastų, jog gali būti naudingi ir gyventi visavertį gyvenimą. Jis žadėjo, jog ši ekspedicija bus testinė, organizuojama kiekvienais metais. Taip pat misijos vadovas informavo, jog šiuo vizitu jų delegacija kartu pristato ir  pirmąjį tarptautinį viso pasaulio neįgaliųjų kongresą, vyksiantį šių metų rugsėjį Jekaterinburge (Rusija).

J. Simonavičiūtė su svečiais pasidalino informacija apie socialinę miesto situaciją, papasakojo, kaip Klaipėdoje stengiamasi regos sutrikimų turinčiuosius ir kitus neįgaliuosius integruoti į visuomenę. Paminėta viena iš priemonių neįgalių vaikų integracijos problemai spręsti – mokymo sistemos pritaikymas: negalią turintys vaikai Klaipėdoje nėra atskiriami mokytis specialiosiose mokyklose, jie yra mokomi įprastosiose švietimo įstaigose, kartu su savo bendraamžiais. Ten kiekvienas neįgalusis turi  po mokytoją-padėjėją, su kurio pagalba pavyksta efektyviau prisitaikyti ir geriau įsisavinti žinias. Pasak vicemerės, tokioje aplinkoje užaugę vaikai nebijo šnekėtis, nebijo pasakyti, kuriose srityse jiems dar reikia pagalbos, kokios problemos iškyla.

Tačiau vienas tarptautinės įgulos narių, atstovaujantis pagrindinei aklųjų organizacijai Prancūzijoje, jos pirmininko pavaduotojas, prancūzas Markas Ofranas (Marc Aufrant), ne visai sutiko, kad toks sprendimas veiksmingas. Jis siūlė nebūti sistematiškiems, nes kiekvienas žmogus yra vienetinis, kiekvienas yra skirtingas, taigi, kas tinka vienam, gali būti visai nepriimtina kitam. Jis mano, jog bendras aklųjų noras ir šūkis yra tiesiog kad gyvenimas būtų lengvesnis.

„Kartais žymiai paprastesni ir mažiau kainuojantys dalykai gali padaryti daugiau nei sudėtingi įstatymai, o tai politikai dažnai užmiršta. Jie nuoširdžiai mano, kad kai kurie jų darbai tikrai išspręs situaciją, bet vėliau paaiškėja, kad tai neveiksnios priemonės“, – savo pastebėjimus išsakė M.  Ofranas.

Jis dalinosi savo patirtimi: „Aš esu aklas nuo gimimo, ir iki 15 metų mokiausi specialiose aklųjų mokyklose Šveicarijoje, Prancūzijoje. Aš buvau labai laimingas ten, nes išmokau įvairių, specialiai mums tinkamų mokymosi  technikų. Ir tik sulaukęs 15-os, išėjau mokytis į įprastą mokyklą, nes pasijutau tam pakankamai pasiruošęs ir stiprus“.

Eligijos Barkutės nuotr.

Svečias lygino aklo vaiko mokymosi procesą su mokymusi plaukti: „Norint išmokyti vaiką plaukti, nereikia jo iškarto mesti į vandenį. Pirmiausiai reikia išmokyti jį plaukimo technikos, ir tik tada po truputį mokyti plaukti vandenyje“. M. Ofranas mano, jog taip pat yra ir su neįgaliųjų mokymo sistema: pirmiausiai jie turi išmokti specifinių dalykų, leisiančių prisitaikyti, o tik tada mokytis kartu su visais bendraamžiais.       

Vėliau svečiai skubėjo ruoštis pasirodymams prie kruizinių laivų terminalo. Renginyje dalyvavo ir savo talentus rodė kai kurie įgulos nariai: angliškai ir rusiškai dainavo akla roko muzikantė  iš Sankt Peterburgo Ana Fomina (Anna Fomina), veikė Boriso Kokonovo (Boris Khokhonov) piešimo dirbtuvės „Aklasis menas“, kuriose renginio dalyviai galėjo išbandyti savo meninius sugebėjimus piešdami užrištomis akimis. Taip pat pasirodymus atliko ir Klaipėdos aklųjų ir silpnaregių bendruomenė, neįgaliųjų meno kolektyvai. Muzikavo Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Klaipėdos viltis“, šokiais renginį paįvairino Klaipėdos miesto neįgaliųjų draugijos moterų šokių grupė „Domino“.

Po koncerto visi renginio dalyviai galėjo pasižvalgyti po jachtą, su kuria atplaukė svečiai, pabendrauti su jais asmeniškai.

Pasibaigus visai suplanuotai dienos programai, tarptautinė įgula, jau anksčiau aplankiusi Švediją, Suomiją Estiją ir Latviją, pasuko savo jachtą paskutinės stotelės link – Kaliningrado.