Kino ekrane atgims Taravos Anikės istorija

"Mistiška, kad Taravos Anikė Klaipėdoje ir visoje Europoje neina į užmarštį, o vis garsėja. Matyt, tai lemia poeto meilė, įsiplieskusi labai ne laiku: gražuolė jau stovėjo prie katedros altoriaus su Johanu... Kas beliko poetui - užsidaryti kambarėlyje ir leisti plunksnai išlieti jau kelis šimtmečius neblėstantį eilėraštį", - teigia žurnalistas Antanas Stanevičius.

Filmas - jau kitąmet?

"Ruošiantis rašyti scenarijų teko perskaityti daugybę knygų, bendrauti ir diskutuoti su istorikais apie tuometinę Klaipėdą, peržiūrėti galybę archyvinės medžiagos, taigi dabar tenka sisteminti reikalingą medžiagą, atrasti filmo "raktą", - teigė K. Meškys. Daug padėjo pokalbiai su A. Stanevičiumi - knygos apie Taravos Anikės istoriją autoriumi, dr. J.Saulėniene, Anikės skulptūros atstatymo projekto autoriumi architektu V. Mazurkevičiumi ir daugelį kitų pašnekovų. Nemažai tokių susitikimų dar suplanuota ateityje. Būtina ne tik suprasti, bet ir pajusti visos Taravos Anikės istorijos kontekstą."

K. Meškys purtosi akademinio filmo, kuris būtų įdomus tik siauram žiūrovų ratui, idėjos, nors be istorinio aspekto, faktų nepavyks išsiversti. Norima sudominti kuo platesnę auditoriją. Tam tikslui pasiekti kino scenarijaus specifika esą reikalinga įdomaus pasakojimo siužeto, istorijos bei atraktyvios vizualinės išraiškos.

POKYČIAI. Kai Anikės skulptūra buvo perkelta į skverą prie dabartinės Vilties gatvės, jos vietą užėmė fiureris, o vėliau - Stalinas.

Nors darbai dar tik įsibėgėja, K. Meškio galvoje jau užgimė filmo pavadinimas - "Anikė. Meilės istorija". Šie trys žodžiai tarsi sufleruoja apie filmo daugiasluoksniškumą. Filmas pasakos ne tik apie Taravos Anikę, bet ir XX a. antros pusės Klaipėdą, kai Anikė sugrįžo į Teatro aikštę, apie istorinės Klaipėdos miesto aikštės vaidmenį formuojant miesto bendruomenės tapatumą, abejingų turėtų nepalikti ir poeto bei jo mūzos meilės linija.

"Iš esmės pagrindinėje miesto aikštėje paminklas skirtas meilei, ir tai mane labai džiugina. Tai yra unikalus atvejis, kai skulptūra, laikmečio simboliai istorijos eigoje neskiria žmonių, o jungia juos. Štai, Simonas Dachas - vokiečių poetas, tačiau jo kūrybai neabejingi ir mes, klaipėdiečiai", - mąstė idėjos autorius K. Meškys.

Filme skambės ne tik S. Dacho eilės, bet ir muzika - "Taravos Anikės" meilės giesmė, kuri jau seniai tapo viena populiariausių Vokietijos liaudies dainų, o Miuncheno rotušės varpai dar ir šiandien skambina šią melodiją.

"Norėčiau atkreipti dėmesį į amžinas žmogaus vertybes - į kuriančią meilės jėgą, meilę savo miestui, profesijai, pašaukimui. Gal netgi teks prisiliesti prie prieštaringos Hitlerio ir Evos Braun santykių istorijos, - teigė jis. - Apskritai norisi sukurti išliekamąją meninę vertę turintį dokumentinį filmą."

ATSIRAS? Kur šiuo metu yra originali skulptūra, neaišku. Tačiau, pasak Antano Stanevičiaus, galbūt vieną dieną ji atsiras, jei tik nebuvo išlydyta. Nuotraukoje - ikikarinio gipsinio skulptūros modelio nuotrauka.

Daugialypę filmo istoriją, manoma, sujungs vienas personažas - filosofas Tomas Kiauka, kuris, beje, studijavo ir gyveno kurį laiką Vokietijoje, žino jos kultūrinį kontekstą, pastaraisiais metais ypač aktyviai dalyvauja Klaipėdos kultūriniame gyvenime.

Šiuo metu pašnekovas ieškantis komandos narių, padėsiančių realizuoti idėją. Filmą, planuojama, režisuos Inesa Kurklietytė, dar reikia surasti operatorių, montažo režisierių, kuris suvaldytų kalnus archyvinės medžiagos, kompozitorių, nuo kurių darbo labai priklausys filmo sėkmė.

Kino teatruose šis filmas turėtų pasirodyti 2019 metais, tačiau greičiausiai tai - pernelyg optimistinės prognozės.

Duoklė miestui

Kaupdamas ir nagrinėdamas istorinę medžiagą, K. Meškys dar sykį įsitikino, kokia įdomi Klaipėdos istorija. Kadaise čia gyveno švedai, danai, škotai, anglai. Tai buvo daugiakultūris, pirklių miestas, čia veikė net keturiolikos šalių konsulatai, jame rezidavo karaliai, lankėsi imperatoriai.

"Pastebėjau, jog tuometinei miesto valdžiai tekdavo spręsti panašias problemas, kaip ir šiandien, tačiau sprendimai tuomet buvo kiek kitokie. Pavyzdžiui, kiekvienas mieste įsikurti norėjęs imigrantas tuo metu turėjo sumokėti tam tikrą įnašą į miesto biudžetą ar užsisėdėjęs aludėje ir triukšmaujantis miestietis mokėti baudas, ar net pakliūdavo į rekrutus", - pasakojo K. Meškys.

MŪZA. Anikės skulptūros pozuotoja Gerda Šyvek-Koch 1911 m. Per paminklo atidengimo šventę 1912 metais, nukritus nuo skulptūros audeklui, iš minios pasigirdęs moters šūktelėjimas: "Dieve, čia gi mūsų Gerda!" Nuotrauka iš istorinių šaltinių

Jei pavyks sėkmingai įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, K. Meškys jausis tarsi grąžinęs skolą savam miestui. "Juk aš čia gimęs, užaugau Liepų gatvėje, kurioje, beje, užaugo ir S. Dachas, - prisiminė K. Meškys. - Kai augau, miestas buvo sugriautas, griuvėsiuose buvo ir kultūra. Labai norėjosi harmonijos ir grožio. Pamenu, su savo klasės draugais Tautvydu Lideikiu ir Žilvinu Kancleriu diskutuodavome, kaip tą Klaipėdą "pakelti", gražinti. Kūrėme futuristinius miesto planus, kurių, beje, nemažai jau šiandien realizuota."

Vėliau K. Meškys išvyko į Sankt Peterburgą, kuriame dvidešimt penkerius metus gyveno: mokėsi, dirbo televizijoje. Tačiau galiausiai grįžo atgal į Klaipėdą. "Apie 1980 metus Klaipėdoje pamačiau atvirukų su prieškarinės Klaipėdos vaizdais parodą. Buvau toks sužavėtas miesto grožiu, vakarietiška harmoninga architektūra, bažnyčių bokštais. Mano požiūris į Klaipėdą pasikeitė ir labai norėjosi vėl matyti tokią Klaipėdą, grąžinti miestui skolą. Grįžęs Sąjūdžio laikais dirbau tuometinėje miesto televizijoje, 1989 metais filmavau, kaip Teatro aikštėje buvo atstatyta Anikės skulptūra. Mintys apie Anikę sukosi nuolatos, "pasimatyti" su ja eidavau į Teatro aikštę, filmuodavau, kol galiausiai kilo idėja sukurti filmą", - prisiminė jis. Didelį postūmį filmo kūrybai davė tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybė praėjusiais metais skyrė stipendiją scenarijui ir paruošiamiesiems filmo darbams.

Mistika

Žurnalistas, knygų leidėjas, fotomenininkas, knygų lietuvių ir vokiečių kalbomis "Taravos Anikės mįslė" ("Ratselraten um Annchen von Tharau") autorius Antanas Stanevičius priminė, kad Anikė - Klaipėdoje gimusio prūsų poeto S. Dacho (1605-1659) eilėraščio herojė. Eilėraštis kompozitorių dėka tapo liaudies daina, iki šiol dainuojama Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Pati Anikė - Taravos (15 km nuo Karaliaučiaus) bažnyčios kunigo duktė Ana Neander (1619-1689), Karaliaučiaus katedroje ištekėjusi už kunigo Johano Partacijaus, pagimdė ir užaugino pirmagimį sūnų Frydrichą (1643-1687), kuris buvo Įsruties lietuvių parapijos klebonas. Nors jo abu tėvai buvo vokiečiai, jis taip gerai mokėjo lietuviškai, kad vertė Bibliją į lietuvių kalbą, sudarė graikų ir lietuvių kalbų lyginamąjį žodyną. Frydricho Partacijaus vaikaitis buvo garsusis Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas - vokiečių rašytojas, kompozitorius ir dailininkas, gimęs 1776 m. Karaliaučiuje.

"Mistiška, kad Taravos Anikė Klaipėdoje ir visoje Europoje ne eina į užmarštį, o vis garsėja. Matyt, tai lemia poeto meilė, įsiplieskusi labai ne laiku: gražuolė jau stovėjo prie katedros altoriaus su Johanu... Kas beliko poetui - užsidaryti kambarėlyje ir leisti plunksnai išlieti jau kelis šimtmečius neblėstantį eilėraštį:

"Anike Taravos, meile skaisčioji, / Viską pasaulyje man atstoji. /

Anike Taravos, širdie karšta, / Suaugom meilėje ir skausme. /

Anike Taravos, turte didžiausias, / Tu mano siela, kūnas ir kraujas", - citavo pašnekovas.

Originali skulptūra grįš?

Sukurti paminklą Simonui Dachui buvo paprašytas berlynietis skulptorius Alfredas Kiunė, kuris įkvėpimo sėmėsi Klaipėdoje. Plaukdamas keltu iš Smiltynės į senamiestį, jis pamatė gražią mergaitę, kurią ėmė neatitraukdamas akių piešti. Draugės ją kumštelėjo: "Gerda, žiūrėk, dėdė tave piešia!" Dailininkas prišoko, užmetė kasą ant krūtinės. Mergaitė supykusi nusviedė ją atgal.

Per paminklo atidengimo šventę, pasak A. Stanevičiaus, 1912 metais, nukritus nuo skulptūros audeklui, iš minios pasigirdęs moters šūktelėjimas: "Dieve, čia gi mūsų Gerda!"

"Skulptūros statybai labdaros renginiuose skyrė ir vokiečiai, ir lietuviai - apie tai rašė "Lietuviška ceitunga". Tada aikštė prie teatro buvo turgavietė. Kai 1939-aisiais Hitleris iš teatro balkono rėžė kalbą, tik viena Anikė buvo jam atsukusi nugarą. Tai jai kainavo deportavimą į skverą prie dabartinės Vilties gatvės, o jos vietą užėmė nelaimėlis fiureris. Pastarąjį vėliau nustūmė jo draugas Stalinas. Radęs sau didesnį pavidalą ir erdvią vietą prie Danės upės, kur dabar "Arka", Teatro aikštę paliko vien grindiniu grįstą, - pasakojo žurnalistas. - Po pusės amžiaus, 1989-ųjų lapkričio 18-ąją, devynios dienos po Berlyno sienos griuvimo, Taravos Anikė vėl pažvelgė į pilnutėlę aikštę. Drobulę nuo paminklo nutraukė atstatymo iniciatorius iš Vakarų Vokietijos, turintis lietuviškų šaknų, Haincas Radzivilas ir Klaipėdos miesto tarybos Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Per laimingų atsitiktinumų virtinę sugrąžinęs Anikę po keturių mėnesių Haincas Radzivilas mirė. Laidojant skambėjo daina "Taravos Anikė".

Deja, A. Kiunės 1912 metais sukurta skulptūra, iš Teatro aikštės iškelta į minėtą skverą prie dabartinės Vilties gatvės, užėjus Raudonajai armijai dingo be pėdsakų. Paminklo atstatymo iniciatoriai 1988-aisiais buvo išsigandę, kad skulptūrą gali tekti atkurti iš nuotraukų, o tai labai rizikinga. Per intensyvias paieškas, skelbiant per spaudą, radiją, televiziją, Vokietijoje buvo surastas originalus sprindžio dydžio skulptūros modelis, padėjęs Vakarų Berlyno skulptoriui Alfredui Hakei atkurti dabar matomą skulptūrą.

"Ko pasaulyje tik nebūna: gal išnirs originalioji Anikės skulptūra, jei tik ji nebuvo išlydyta. Kam atėjūnams sovietams barbarams jos gailėti - nei ji komjaunuolė, nei partizanė, nei traktorininkė!" - teigė pašnekovas.

"Klaipėdos talismanas"

Arūnas BAUBLYS, Vokietijos garbės konsulas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas

Apie Prūsiją, Klaipėdos kraštą Vokietijoje išleista nemažai filmų. Netgi drįsčiau teigti, kad Taravos Anikė plačiau žinoma Vokietijoje nei Lietuvoje. Vokietijos turistai, atvykstantys į Klaipėdą, būtinai aplanko šią skulptūrą. Kaip žydai Palestinoje vyksta prie raudų sienos, taip vokiečiai mano, kad kelionė bus nepavykusi, jei bent akies krašteliu nepamatys Anikės.

Labai įdomi skulptūros atsiradimo ir sukūrimo istorija. Juk Anikės skulptūra papuošė viešąjį šulinį. Tais laikais mieste trūko kokybiško geriamojo vandens, tad tokie šuliniai buvo labai vertinami.

Įdomu, jog humanistinio pobūdžio skulptūra iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje buvo pirma ir beveik vienintelė.

Mano nuomone, Taravos Anikė yra senosios ir naujosios Klaipėdos talismanas, simbolis, kuris nederėtų jokiame kitame Lietuvos mieste, Tilžėje ar netgi Berlyne.

"Pasimatymų vieta"

Tomas KIAUKA, filosofas

Gimiau Šilutėje, jau aštuoniolika metų gyvenu Klaipėdoje. Žinant šio miesto istoriją, kokią įtaką ji padarė mano seneliams, filmo idėja man yra labai artima.

Puiku, kad Anikės istoriją filme norima susieti su meilės tematika, kuri yra aktuali visiems. Galima netgi teigti, kad Teatro aikštė, Anikės skulptūra yra tarsi klaipėdiečių pasimatymų vieta, kur gimsta nauji santykiai.

Beje, dažnai klausiame, kas tie tikrieji klaipėdiečiai? Kas mus sieja su vokiškąja Klaipėda? Viena iš tokių sąsajų ir yra Anikė.