Kapitoną liūdina išsivaikščiojanti Lietuva

Telefono skambutis kapitoną J.Liepuonių užklupo Splito uoste Kroatijoje. „Priiminėju naujos kartos birių krovinių gabenimui skirtą laivą. Beveik 200 metrų ilgio. Dirbame kartu su vietiniais, kanadiečiais ir australais“,- raportavo.

Jūrų kapitonų klubo vadovas, pernai metų jūrininku išrinktas vienas žymiausių Lietuvos tolimojo plaukiojimo kapitonų, yra patyręs laivybos ekspertas, jo kompetencija abejonių nekelia - nuolat užsienio kompanijų kviečiamas atlikti techninės laivų priežiūros. Ilgai dirbęs įvairiuose žvejybos ir prekybos laivuose, dar praėjusiais metais jis plaukiojo ir prie Afrikos krantų. Klaipėdietis vadovavo buvusiai karinei fregatai, saugojusiai vienos Libijoje dirbančios Didžiosios Britanijos korporacijos inžinierius. Užsienio kompanijose kapitonas dirba jau daugiau nei du dešimtmečius.

„Lietuvoje nepritapau“, - lakoniškai savo pasirinkimą komentavo J.Liepuonius.

- Kur pasitikote Vasario 16-ąją minimą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį?

- Kroatijoje, Splito uoste prišvartuotame laive. Užsisakiau tris trispalves, kurias iškabinau savo darbo kabinete, kajutėje ir laivo salone. Kad pasijaustų Vasario 16-osios dvasia.

- Ar be jūsų laive dar yra lietuvių?

- Du lietuviai. Likę - kroatai, australai ir kanadiečiai.

- Kaip iš toliau šiandien atrodo mūsų Lietuva?

- Liūdnai kalbėti nesinori. Todėl pirmiausiai reikėtų įvertinti tai, kas per atkurtos Nepriklausomybės metus yra pasiekta. Esame lygiateisiais Europos Sąjungos nariais. Laisvi nuo įvairiausių apribojimų. Gyvename valstybėje, kurioje galime laisvai reikšti savo nuomonę, judėti, keliauti, pasakyti savąjį „aš“. Reikia džiaugtis tuo, ką pasiekėme ir žvelgti į ateitį džiugiu žvilgsniu.

- Bet yra ir kas liūdina...

- Išsivaikštome. Tai didžiausia mūsų valstybės bėda. Visų buvusių ir esamų valdžių. Ir kaltė visų valdžių - pradedant nuo prezidentūros, Vyriausybės, Seimo ir baigiant žemiausiomis jos pakopomis.

Taip pat ir baisus, vispusiškas valdžios bei pačių žmonių gobšumas. Jei tik pamato, jog gali nuplėšti lyčną centą, tai būtinai taip ir padarys. Štai neseniai Nidoje vyko „Stintapūkio“ šventė. Viena stinta joje kainavo vieną eurą. Žmonių sugedimo ir gobšumo viršūnė. Labai baisu, kai viskas susiveda tik į pinigus ir daiktus. Moralei lieka tik minimumas. Tas labiausiai mane liūdina.

- Prieš Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvos laivynas buvo labai įspūdingas. Atgavome laisvę ir jį beveik visą praradome. Niekas jo iš mūsų neatėmė, o viską padarėme patys, savomis rankomis. Ar per tuos metus pasikeitė valdžios požiūris į jūrininkus, ar taip ir išliko tik agrarinis?

- Kadangi dabar valdžioje „valstiečiai“, tai ir atitinkamas agrarinis požiūris. Galiu pasakyti, kad visos mūsų valdžios niekada nežiūrėjo į Lietuvą kaip į jūrinę valstybę. Bent jau realiais darbais. Buvo vien tik žodžiai. Jau pirmosios valdžios atvirai pareiškė, kad žvejybinio laivyno mums nereikia, nes tiek sugautos žuvies mes nesuvalgysime. Bet juk taip uždirbami pinigai. Visiškai nereiškia, kad tik mes tą žuvį valgysime. Ją galima parduoti ir uždirbti valstybei pinigus, kurių taip trūko ir trūksta. Visais laikais ir visame pasaulyje laivynas buvo verslas bei pajamų šaltinis. Ir ne tik. Jo dėka padaryti svarbiausi atradimai ir vyko didžiausias progresas.

Dabar Lietuvoje liko tik vienintelis uostas ir jame veikiančios kelios patriotinės kompanijos, kurios dar kažkiek ir kažkaip laikosi. Visa tai matant darosi labai liūdna. Nedžiugina ir požiūris į jūrininkus. Nors prieš kelerius metus atrodė, kad situacija gal ir ima keistis į gerąją pusę, viskas labai greitai baigėsi. Nėra vieningos ir kryptingos politikos. Jei tokios tendencijos išliks ir toliau, tai tikrai liksime tik valstybe prie jūros. Link to žengiama etapais, žingsnis po žingsnio. Iš pradžių nebeliko laivyno, po to ir jūrininkų. Prisidengus menama reorganizacija, pernai atėjo Lietuvos saugios laivybos administracijos eilė. Dabar nusitaikyta į Klaipėdoje esantį Jūrininkų centrą, kuris neva tapo niekam nereikalingas, todėl jį reikia parduoti. Nepasakyčiau, jog vykdomas genocidas, bet kažkaip akivaizdžiai atrodo, kad viskas daroma priešingai nei kitose valstybėse. Net ir pas mūsų kaimynus. Užtenka pasižiūrėti į latvius. Daugumoje valstybių sostinės yra uostamiesčiai ar bent miestai prie jūros. O jei ir įsikūrusios toliau nuo vandens, tai turi išlikusį supratimą apie jūrą ir jos tradicijas. O pas mus viskas daroma tik kalbomis.

Šiuo metu labai daug kalbama apie Klaipėdos jūrų uosto plėtrą, tačiau užmirštama, jog į jame dirbančių kompanijų infrastruktūrą investuoti milžiniški pinigai. Norima statyti išorinį uostą, nors nemąstoma, kaip pilnai išnaudoti dabar turimas galimybes. Bet jį pastačius didžioji dauguma dabar uoste veikiančių kompanijų liks be darbo. Jų vadovai jau prakalbo apie tokią grėsmę. Matyt, kažkam parūpo krantinės, kuriose galima statyti daugiaaukščius gyvenamuosius namus ir viešbučius. Pliusas tai ar minusas, aš nežinau. Bet manau, kad nėra sistemingo požiūrio. Veikiama daugiau pagal vėjo kryptis, tai yra stichiškai.

- Valdžia siūlo keisti Lietuvos prekybinės laivybos įstatymą, kad pusė įgulos narių Lietuvos laivuose galėtų būti samdomi iš trečiųjų šalių.

- Anksčiau žiūrėdavome į Maskvą, dabar - į Briuselį. Pirmiausiai puolame vykdyti nurodymus, ginančius kitų interesus. Į savus net nežiūrime. Šiuo metu dirbu kompanijoje, kuri stato laivą Kanados kompanijai. Atplukdžius laivą į Kanadą, jį iš karto perims kanadiečiai. Užsienyje profsąjungos labai gina saviškius, neprisileidžia kitų valstybių piliečių. Bent jau į vadovaujančias pareigas.

- Bendraujate su jaunais jūrininkais. Apie kokią savo ateitį jie kalba?

- Didžioji dauguma išsivaikščios. Perspektyvos tokios, kad tik baigus Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą ieškoma darbo geroje ir patikimoje užsienio kompanijoje, kurioje mokamas solidus atlyginimas.

- Ar dar įmanoma ką nors pakeisti?

- Įmanoma, bet reikia labai daug laiko, nes labai daug sugriauta. Pradėti žingsnis, po žingsnio. Ir svarbiausia, nuo tuščių kalbų pereiti prie realių darbų. Puikiai suprantama, kad jūrinis verslas reikalauja milžiniškų investicijų ir yra pakankamai rizikingas. Juk bet kokį solidesnį apie 200 metrų ilgio laivą pastatyti kainuoja beveik 70 milijonų eurų. Nedaug kas gali leisti sau tokias investicijas, bet radus savąją nišą rinkoje, jos tikrai atsipirktų. Visame pasaulyje laivynas buvo ir bus. Juk šiandien jis pergabena net 91 procentą visų krovinių. Tai milžiniška rinka. Jei jos neliktų, pasaulio ekonomika sužlugtų. Tad verta bandyti. Bus laivynas, bus ir jūrininkai bei su juo susijusi infrastruktūra. Darbo visiems užteks. Tai supranta net tokios nedidelės šalys, kaip Malta ar Kipras. Kažkada jų vėliavos laikytos „pigiomis“, o dabar tapo pakankamai solidžiomis. Atrodo menkos valstybės, bet sugeba tai padaryti.

- Toli nuo namų praleidžiate nemažai laiko. Ko labiausiai pasiilgstate?

- Lietuviškos ruginės duonos. Dar šeimos, artimųjų ir anūkų. Anksčiau labai trūkdavo žinių ir naujienų. Dabar naujausios technologijos ir internetas informacijos badą visiškai panaikino. Būdamas bet kurioje pasaulio vietoje gali sužinoti, kas vyksta namuose, susisiekti su namiškiais ir draugais.

- Pasakojama, kad anksčiau į gimtąjį uostą parplaukę jūrų kapitonai į namus grįždavo trimis taksi automobiliais: viename buvo sukrauti jo daiktai ir lauktuvės, kitame sėdėdavo pats jūrų vilkas, o trečiajame vežama tik jo kepurė. Ar tiesa?

- (Juokiasi.) Žinau, kad seniau iš reiso grįžę jūreiviai taip darydavo. Pats nesu matęs, bet man pasakojo patys jūrininkai. Visą laiką būdavo visokių tradicijų ir visokių istorijų. Esu girdėjęs, kad sovietiniais laikais į krantą išlipęs jūrininkas net visas spaudos kioske esančias prekes su visa jam patikusia pardavėja nupirkdavo.

- O kokių prietarų laikotės jūs?

- Neišplaukti pirmadienį. Kodėl? Net nežinau. Net jei gaunu netikėtą pasiūlymą, kad reikia šiandien ar rytoj išsiruošti, jei tai sutampa su pirmadieniu, nesutinku. Bijau nesėkmės. Esu suvalkietis, tad pirmiausiai viską įvertinu, apgalvoju ir tik tada priimu sprendimą. Bet tokią prabangą sau leisti galima tik būnant sausumoje. Jūroje priimami sprendimai turi būti labai greiti ir teisingi. Ryžtingi, staigūs, bet tuo pačiu labai gerai pasverti. Ypač esant avarinei situacijai. Delsimas, kaip ir klaida, gali kainuoti labai brangiai.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“