[CITATA]
Dažnam miestiečiui centrinio pašto pastatas asocijuojasi su savaitgalį skambančiais kariliono varpais ir išskirtinio grožio autentiška klientų aptarnavimo sale.
"Ne kartą yra tekę matyti, kad iš kokio mažesnio miestelio atvykę ir į centrinio pašto pastatą įėję žmogeliai suklumpa ir žegnojasi, galvoja, kad pateko į bažnyčią", - šypsodamas pradėjo pasakojo K. Frankas.
Netinkamos plytos
Tačiau kitos pastato patalpos primena gūdų sovietmetį. Vietomis sienos aptriušusios, smelkiasi drėgmė.
PASLĖPTA ISTORIJA. "Čia, kur kabo kvaili žibintėliai, kuriuos ir projektavau taip, kad kada nors juos kas nors išmestų, radome akmenines konsoles, ant kurių pradžioje stovėjo Vilhelmo I ir jo brolio biustai. Po biustais buvę židiniai tebėra išlikę, bet nenaudojami", - pasakojo Kostas Frankas.
"Ir kaip tas vanduo nesismelks, jei tos plytos, kurias atvežė bokštui atstatyti, sutrupėjo dar kieme bestovėdamos. Kai pasakėme pastabą, buvo pareikšta, esą niekas nežinojo, kad plytos bus naudojamos lauke mūryti. Tokias ir sudėjo", - rodydamas į aptrupėjusį fasadą, rankom skėsčiojo restauravimo darbų vadovas.
Jis pasakojo, kad 1893-iaisiais baigto statyti centrinio pašto pastato restauracija prasidėjo 1969 metais ir, pasak jo, negalima sakyti, kad yra baigta.
"Dabar yra gerų medžiagų, tereikia, kad iš Norvegijos sugrįžtų geri meistrai ir viską padarys. Bet jei nesugrįš, tegul kiti neliečia", - pabrėžė K. Frankas.
Jis į Klaipėdą atvyko 1969-aisiais, iš karto ir sulaukė užduoties - atstatyti centrinio pašto bokštą.
"Nuo tada ir pradėjome po truputį restauruoti pastatą. Lengva nebuvo, nes iš pradžių nebuvo jokios istorinės medžiagos, turėjau tik nedidelę senovinę nuotrauką, kaip atrodė pagrindinės salės interjeras, ir ta pati buvo apdegusi. Architektai spaudė, kad padarytume modernų interjerą, Vakarų laivų gamykloje buvo užsakyti nerūdijančio plieno vamzdžiai ir iš jų norėjo pagrindinėje salėje padaryti kompoziciją. O tuometiniai paveldo viršininkai aiškino, kad reikėtų naudoti baltą cementą ir jokių raudonų plytų..." - pasakojo K. Frankas.
Pasak jo, dėl to, kad aklai nesekė sovietinių funkcionierių nurodymais ir stengėsi atkurti tokį interjerą, koks jis buvo anksčiau, užsitraukė didelę nemalonę.
Darbininkai nesuprato brėžinių
Restauravimo kelias nebuvo lengvas. K. Frankas pasakojo tik po kurio laiko suvokęs, kad darbus atlikę meistrai nesuprasdavo jo brėžinių.
"Pavyzdžiui, staliai darė laiptus ir vis padarydavo arba dviem pakopomis per daug, arba per mažai. Gal po dvidešimt metų jie man prisipažino, kad nesupranta brėžinių. Tad galėjai braižyti ką nori, o jie darė, kaip išmanė", - juokėsi K. Frankas.
ŠIMTAMEČIAI LAIPTAI. "Konsoliniai laiptai tiesiog įmūryti į sienas, granito luitai parvežti iš Anglijos. Anglų architektūra išsiskyrė juvelyriniu tikslumu", - apie šimtamečius laiptus pasakojo Kostas Frankas.
Tačiau restauracijoje dalyvavo kur kas daugiau auksarankių. Pavyzdžiui, centrinėje salėje esantys medžio drožiniai - Plungės liaudies meistrų darbas. Tų pačių, kurie paprastai drožinėdavo riešutams gliaudyti skirtus įrankius.
"Kai pradėjome restauravimo darbus, viduje patalpos buvo išdažytos aliejiniais dažais. Radome septynis dažų sluoksnius. Kokių tik nori spalvų: pilki, melsvi, žalsvi. Suprantama, pokaris, rusų laikai, kokius turėjo, tokius tepė. Dalis sienų buvo iškaltos vertikaliomis lentelėmis, prikalta, kaip pakliuvo. Stiklai nudaužyti, medžio raižiniai - taip pat. Tad dažų sluoksnius restauratoriai pamažu šalino. Visą kibirą sudrožė plieninių skalpelių, bet užtai piešinėliai puikiai buvo atidengti, o kur nepavyko, pritaikė dažų spalvą ir nupiešė trūkstamą dalį", - pasakojo K. Frankas.
Pasak jo, vidaus interjeras buvo dekoruotas karolingų stilistika.
"Šventosios Romos imperatoriaus Karolio I dinastijos simbolika matoma ir Klaipėdos centrinio pašto pastate. Iki Karolio I Europa buvo tamsi ir apgriuvusi, menai atėjo iš Rytų. Tad ir čia matyti iš arabų atėjusi simbolika. Karolingų stiliui būdingos plokščios medinės lubos, matiniai langų stiklai. Turėtų būti ir kolonos solidžios, matyt, turėjo būti padegtos medžiu. Buvo dujinės lempos su apvaliais gaubtais, visur vyravo vynuogių motyvai, bet ne viską pavyko atkurti", - vaikščiodamas po centrinę pašto salę, pasakojo restauratorių vadas.
Klientų aptarnavimo salėje tebėra išlikę ir židiniai, tik jie uždengti ir nenaudojami. Pasak pašto darbuotojų, buvo bandyta juos užkurti, tačiau taip aprūko veidrodžiai, kad jų buvo neįmanoma nuvalyti, todėl teko keisti naujais.
Slaptas muziejus
Landžiodami po šimtamečio pastato užkaborius užsukome ir į rūsį. Kuris, pasak K. Franko, galėtų būti gerokai gilesnis, jei sovietiniais laikais, nesuvokdami statybos principų, kareiviai nebūtų betonu užvertę ne tik kieme esančio artezinio šulinio, bet ir rūsio patalpų.
GALIMA ATGAIVINTI? "Būtų visai nusudėtinga atgaivinti artezinį šulinį. Reikėtų tik pragręžti likusį cementinį užpildą ir kelių metrų gylyje atsivertų gėlo vandens telkinys", - aiškino restauravimo darbų vadovas.
"Rytinė šio pastato dalis stovi ant kieto molio pagrindo, o kitur teko statyti ant durpių duobės, todėl ir buvo sukalti keliasdešimt metrų ilgio mediniai poliai. Kad jie nesupūtų, reikia jog jie būtų apsemti vandens, todėl ir buvo įrengtas žiedinis drenažas. Kiemo pusėje buvo du šuliniai, kurie padėjo palaikyti reikiamą vandens lygį, tik kiekvieną pavasarį tuos šulinius reikėdavo išvalyti. Kai jie uždumblėjo, vanduo ir laikėsi rūsyje. Tada atvežė daugybę sunkvežimių cemento ir pripildė rūsį. Kai darėme rekonstrukciją, iš šulinių išsėmėme kelis kibirus dumblo, vanduo ir nuburbuliavo sau. Dabar būtų galima pašalinti cementą iš rūsių - būtų sausa, bet kas terliosis?" - pasakojo K. Frankas.
SOVIETMEČIO PALIKIMAS. Laiškams ir siuntiniams užantspauduoti skirta lakinė, kurioje buvo išlydoma speciali medžiaga. Jos užlašinus ant voko ir uždėjus spaudą, ji sustingdavo. Šalia instrukcijos, kaip slapti laiškai ir siuntiniai turi būti antspauduojami, bei sovietinių laikų plakatas ta pačia tema.
Vienas iš pašto darbuotojų sutiko praverti ir rūsio patalpose įrengto nedidelio poilsio kambario duris, kur jis įkūrė slaptą, pašalinių akims retai rodomą improvizuotą muziejų.
"Kadangi daugelis mano surinktų eksponatų - sovietinis palikimas, nelabai norisi jį demonstruoti", - paaiškino vardo ir pavardės nenorėjęs viešinti pašto darbuotojas.
Tarp surinktų eksponatų išlikusios ir sovietinių laikų paštininkų uniformos, darbo įrankiai, įvairūs plakatai, netgi paties K. Franko braižyti pašto rekonstrukcijos brėžiniai.
Parduos ar ne?
Didelio visuomenės dėmesio centrinis Klaipėdos paštas sulaukė šiemet, kai motyvuodami tuo, kad jiems nereikalingos perteklinės patalpos, paštininkai garsiai ėmė kalbėti apie planus parduoti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje esančius istorinius pašto pastatus.
ARTĖJA JUBILIEJUS. "Pašto pastato bokštelyje karilionui labai gerai, nes patalpos puikiai pritaikytos garsui sklisti", - sako karilionininkas Stanislovas Žilevičius. Šiemet lapkričio 13-ąją sukaks lygiai 30 metų, kai uostamiestyje buvo įkurtas karilionas.
Buvo teigiama, jog šiandien Klaipėdos centriniame pašte iš 3 tūkst. kv. m ploto naudojama tik 1 462,29 kv. m. Esą pašto reikmėms pakaktų ir 403,39 kv. m ploto patalpų, tiek buvo žadėta 15 metų laikotarpiui ir nuomotis iš naujųjų savininkų, jei tokie atsirastų.
Paskelbtose pardavimo sąlygose buvo nurodyta, jog nustatyta turto vertė siekia 1,57 mln. eurų.
SLAPTI EKSPONATAI. Vienas pašto darbuotojas pastato rūsiuose sukaupė sovietinių laikų eksponatų kolekciją. Ant sienų kabo tų laikų paštininkų uniformos.
Nepatvirtintais duomenimis, patalpas jau apžiūrėjo vienos medicinos klinikos atstovai, tačiau sandėris neįvyko, nes jų netenkino mintis, kad pastate dar 15 metų turėtų būti teikiamos ir pašto paslaugos.
Pasak Lietuvos pašto Komunikacijos grupės vadovo Tomo Bašarovo, visi gauti pasiūlymai dėl perteklinių Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų administracinių patalpų įsigijimo su neatplėštais vokais buvo grąžinti jų teikėjams. Tačiau kokie tolesni planai, tiksliai negalėjo įvardinti.
[CITATA]
"Bendrovės valdymo klausimai, tarp jų ir disponavimas nekilnojamuoju turtu, yra derinamas su valdyba. Tolesnius sprendimus tiek dėl Klaipėdos centrinio pašto, tiek kitų NT objektų realizavimo rinkoje priims naujai suformuota Lietuvos pašto valdyba. Klaipėdos centrinis paštas yra vienas gražiausių uostamiesčio architektūros paminklų, todėl svarbu atsakingai, bendradarbiaujant tiek su Klaipėdos savivaldybės administracija, tiek ir privačiais investuotojais, ieškoti optimalių sprendimų, kurie leistų užtikrinti, kad Klaipėdos centrinio pašto architektūrinis ansamblis išliktų patrauklus, kaip kultūros paveldo vertybė ir būtų lankomas miestiečių", - praėjusią savaitę pasakojo T. Bašarovas.
Turtinga istorija
Pasak istoriko Dainiaus Elerto, įdomi ne tik dabartinio raudono mūro pastato istorija, bet ir priešistorė. "Vakarų eksprese" prieš keletą metų jau rašėme, kad šioje vietoje rezidavo būsimieji Prūsijos imperatoriai, princai sodino šparagus, čia žvengė eiklūs žirgai, dardėjo diližanai.
Sklypas, kuriame stovi centrinio pašto pastatas, istoriko žiniomis, buvo užstatytas apie 1700 metus. Kaip anuomet atrodė dabartinio centrinio pašto vietoje stovėjęs pastatas, esą galima įsivaizduoti žvelgiant į Laikrodžių muziejų. Gražus statinys ir sodas patraukė karališkosios Prūsijos šeimos, pasitraukusios iš Berlyno, dėmesį. Argelanderių namai buvo pasirinkti kaip karališkosios šeimos rezidencija.
"Čia apsistojo du princai - būsimasis Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV ir jo brolis, būsimasis Vokietijos imperijos imperatorius Vilhelmas I. Yra žinoma, kad čia dažnai lankėsi jų mama, karalienė Luizė. Ji čia negyveno, nes karališkoji šeima buvo įpratusi gyventi skirtinguose apartamentuose, lankyti vieni kitus. Princų auklėtojo Delbruko memuaruose rašoma ne tik apie sode rengtas vakarienes, iškilmingus priėmimus, gimtadienius, bet ir apie tai, kad princai privalėjo dirbti sode, sodinti šparagus", - pasakojo D. Elertas.
Istorinių šaltinių duomenimis, 1810 m. pastato savininko Argelanderio našlė valdą su namu ir sodu bei daržu pardavė laisvam Klaipėdos pirkliui Elijui Rupeliui, iš kurio palikuonių 1841 m. jį perėmė valstybė ir įsteigė Krašto tarybą.
1864 m. birželio 1 d. valda Liepų gatvėje buvo perduota paštui. Pastatas buvo nežymiai rekonstruotas.
"Buvo karietų, diližanų laikai, tad pašte įrengti nakvynės kambariai. Išaugo arklidės, didelės karietinės, kur diližanai buvo remontuojami, keičiami", - pasakojo D. Elertas.
Pasak istoriko, 1866 m. buvo įsteigtas vadinamasis estafetinis paštas, kai pašto siuntas raiteliai perduodavo vienas kitam. Siuntos nuo Klaipėdos iki Tilžės keliaudavo vos 8 valandas.
1888 m. šis istorinis pastatas nugriautas. 1890 metais buvo atlikti detalūs sklypo matavimai, nubraižyti pastatų planai, tikslus fasado piešinys, sodo brėžiniai.
"Architektas 3 metus projektavo naują pašto pastatą, darbus stebėjo pats Vokietijos imperatorius Vilhelmas II. Sklypo suplanavimas nelabai pasikeitė, nugriautų istorinių pastatų vietoje pastatyti centriniai rūmai su 42 metrų bokštu, viename šone buvo įrengta karietinė su sandėliu, kitame - arklidės. Yra išlikęs kieme iškastas artezinis šulinys, buvo kanalizacijos sistema, vandentiekis. Antro pašto aukšto patalpose, savo bute, įsikūrė pašto viršininkas, palėpėje įrengtuose butuose - tarnautojai", - pasakojo istorikas.
Naujieji pašto rūmai iškilmingai atidaryti 1893 m. spalio 16 d. Istorinių šaltinių duomenimis, į atidarymo iškilmes susirinko aukštieji valdininkai, pirkliai, pašto tarnautojai. Šia proga buvo išleistas ir gana išsamus šventinis leidinys.
D. Elertas pabrėžė, kad pastatas išskyrė savo puošnumo derme su funkcijomis. Pavyzdžiui, palangių būta itin plačių, kad ant jų būtų galima rašyti laiškus.
Bokšte buvo įkurta telefono stotis.
Paštas su bokštu nukentėjo per II pasaulinį karą. Pokariu buvę šeimininkai pastatą nuskurdino, kai kas užtinkuota, paslėpta. Sodas pavirto daržu, darbuotojai ten augino bulves.
Atkurti buvusį pašto interjerą imtasi kur kas vėliau - praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Restauravimo darbus pagal Kosto Franko parengtą projektą vykdė tuometiniai Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas ir Klaipėdos restauravimo dirbtuvės.
Rašyti komentarą