Išgyvenus tremtį karantinas negąsdina

Tokiais momentais pravartu prisiminti, kad lietuviai yra išgyvenę kur kas sunkesnius laikus, pavyzdžiui, tremtį.

"18 parų vežė uždarytus vagonuose be sustojimo. Vyrai sugalvojo, kaip iš skudurų atitverti vagone vietą, kur eidavome atlikti gamtinių reikalų. Iš pradžių vaikai, paskui - moterys. Visą turinį reikėdavo sugebėti išpilti pro mažytį langelį viršuje.

Mano tėvas vienintelis sugebėjo taip išpilti, kad lekiant traukiniui visas turinys negrįžtų atgal", - kaip per akimirką pasikeitė jos šeimos gyvenimas, prisiminė klaipėdietė Jūratė Župerkienė.

Iki šiol ji negali bažnyčioje klausytis giesmės "Marija, Marija", nes ji primena jai baisią akimirką, kai šią giesmę balsu traukė būrys ant kelių parkritusių lietuvių. Ką tik atvežti į Sibirą, išvaryti iš vagonų, jie nežinojo, kiek ilgai bus kartu, kur juos išveš ir kas jų laukia.

"Ant žemės pliurza, šalta, o mes suklaupę prie vagonų giedame. Suvokiau, kad tėvynę jau praradau, bijojau, kad tuoj ir tėvų neteksiu", - prisiminimais dalijosi klaipėdietė.

Moteris džiaugėsi, kad į tremtį jų šeima buvo išsiųsta tik 1951-aisiais. Tuomet, pasak jos, trėmimai jau buvo lengvesni, nes vaikai nebuvo atskirti nuo tėvų.

"Man buvo maždaug 13 metų. Mažiuką brolį tėvams leido dar palikti, bet mes su broliu pasakėme, kad ir mes tada nevažiuosime. Tėvams pilnos akys ašarų, - kaip be vaikų... Visa šeima apsikabinome sustoję salone po gražiu šviestuvu ir nusprendėme, kad važiuosime visi.

Puikiai pamenu, kad šią sceną stebėjęs rusų karininkas ištarė rusiškai: "Zria", kas reiškė - be reikalo. Tuomet dar neįsivaizdavome, ką jis turi omenyje", - pasakojo 82-ejų klaipėdietė J. Župerkienė.

Tikriausiai nereikia ir pasakoti, koks buvo sudėtingas gyvenimas tremtyje. Tačiau J. Župerkienė pasakojo, kad ir esant tokioms sunkioms sąlygoms tėvai išmokė būti dėkingus už kiekvieną dieną.

"Taip pat jie išmokė mane niekada nepasiduoti. Gyvenant Sibire į mokyklą tėvai mane veždavo 18 kilometrų. Pasibaigus pamokoms, taip norėdavau namo, kad bėgdavau visą kelią tekina.

Pamenu, vieną dieną girdžiu, kad iš paskos parbėga didžiulė jaučių banda. Iš pradžių parkritau ant žemės, bet suvokiau, kad šitaip mane tiesiog sutryps, tad kaipmat pašokau ir pradėjau žygiuoti ir dainuoti. Jaučiai manęs nelietė", - dar vieną pamokantį epizodą iš gyvenimo tremtyje prisiminė moteris.

Dabar nelengvą metą išgyvenantiems žmonėms ji patarė būti atsargiems ir mokytis išgyventi.

"Ir svarbiausia - tikėti gerumu, - pridūrė. - Kad ir kokios negandos dabar mus užklupo, dėkokime, kad esame Lietuvoje, savo namuose. Prie mano lango atskrenda balandis ir aš šypsausi."

Atsimena kaip šiandien

Kad negandos netikėtai gali apversti žmonių gyvenimą aukštyn kojomis, patyrė ir 85-erių klaipėdietis Zenonas Čerkauskas. Jam buvo vos 7-eri, kai 1941-aisiais savo akimis stebėjo pirmuosius trėmimus. Tuomet dar nežinojo, kad po aštuonerių metų ši dalia teks ir jo šeimai. Tremtyje jam teko išgyventi 9 metus.

"Su tėvais gyvenome Marijampolėje. Buvo 1941-ieji, kai sužinojome, kas yra trėmimai. Kaimynystėje gyveno mokytojų šeima su senais tėvais. Kaip šiandien atsimenu, anksti ryte atbėgo 80-metis senelis pas mus, rankoje laiko į rankšluostėlį susuktus šaukštus ir prašo, kad mudu su broliu bėgtume į geležinkelio stotį, nes Vincuką su šeima išveža į komandiruotę...

Nubėgome su broliu į stotį, neįsivaizduojate, koks buvo baisus reginys. Jei būčiau menininkas, dabar ir nupiešti viską galėčiau. Kareiviai grūda klykiančius žmones į vagonus, ant jų stogų sustatyti kulkosvaidžiai... Taip ir likome stovėti pastėrę.

Nebematėme daugiau kaimyno Vinco, taip ir nebegrįžo. Tik žmona su vaikais iš tremties sugrįžo į Lietuvą", - prisiminė Z. Čerkauskas.

Vyras svarstė, kad tada žmonės net neįsivaizdavo, kad juos gali taip be teismo paimti ir išvežti, atskirti vaikus nuo tėvų, sugrūsti į vagonus. Vėlesniais metais trėmimams žmonės buvo jau labiau pasiruošę, žinojo, ko galima tikėtis, ką reiktų pasiimti su savimi.

"Mūsų šeimai eilė atėjo 1949-aisiais kovo 25-ąją. Mano mama buvo mokytoja, o tėtis - verslininkas. Jis buvo agronomas, buvo įrengęs daržininkystės ūkį, stovėjo šiltnamiai su centriniu šildymu. Prieš išvežant visą tą ūkį jis dar turėjo perduoti valstybei. Jį paskyrė direktoriumi, o po pusės mėnesio išvežė", - pasakojo Z. Čerkauskas.

Jam atmintin įsirėžė keli trėmimo epizodai. Iki šiol prisimena, kaip lietuviai buvo nuvežti į Irkutsko geležinkelio stotį ir ten juos išlaipino, liepė išsirikiuoti, vyrams liepta prasisegti kelnes ir marškinių apykaklę...

"Du kareiviai nešė maišą, o moteris su gumine pirštine sėmė iš maišo dustą ir pylė kiekvienam už drabužių. Taip gelbėjo mus nuo utėlių. Po tokios operacijos visi sukritome čia pat ant žemės prie savo daiktų, o tuomet naktimis spaudė dar 10 laipsnių šaltukas. Taip ir praleidome naktį, o ryte atvažiavo kolūkių pirmininkai rinktis sau darbininkus", - pirmuosius įspūdžius Sibire prisiminė vyras.

Druska ir degtukų dėžutė - aukso vertės

Zenono Čerkausko šeima pateko į Žigalovo rajone esantį kolūkį simboliniu pavadinimu "Novaja žizn" - kas išvertus į lietuvių kalbą reiškė "Naujas gyvenimas".

"Kaime, kuriame buvo tas kolūkis, gyveno tik 20 vietinių šeimų, o lietuvių šeimų atkraustė trigubai daugiau - 64-ias. Kaime buvo daug tuščių namų, tad juose mus ir apgyvendino. Vietos visiems pakako - viename name gyveni ir dar kitą šalia esantį kūreni", - vaizdingai pasakojo vyras.

Aplinkui miškai, šalia tekėjo upė, tad lietuviai džiaugėsi, kad gali pasigauti žuvų. Laukuose rasdavo iš rudens užsilikusių javų varpų, taip ir prasimaitino.

"Lietuviai buvome labai vieningi, vieni kitiems padėdavome. Dirbome kolūkyje. Tėtis ir Sibire užveisė daržus, sugebėjo net pomidorų užauginti. Ir Lietuvoje nebuvome baltarankiai, nebuvo sunku prisitaikyti.

Bet buvo tokių inteligentų, kuriems nebuvo lengva adaptuotis ir kolūkio kiaules auginti. Bet ką`darysi, teko mokytis. Atlyginimų mums niekas nemokėjo, turėjome patys maisto prasimanyti", - pasakojo tremtinys.

Didžiulė vertybė buvo druska ir degtukų dėžutės. Mat degtukus gaudavo tiesiog supiltus į maišus, o dėžutės būdavusios aukso vertės.

"Ar man buvo baisu? Tiesiog įpratome, ir tiek, kad kitaip jau nebus. Dirbome ir nesiskundėme. Vertėmės kaip išmanėme.

Visą straipsnį skaitykite savaitraštyje "Savaitės ekspresas".