Išdraskytame dvare pramonė - teisėta

O Klaipėdos miesto savivaldybės administracija į 71 Tauralaukio gyventojo pasirašytą skundą UAB "Embritas" veikla atsakė, jog verslininkų valdomo kultūros paveldo objekto būklė nepakitusi ir gamyba bei pramonė jame - teisėta.

"Viskas gerai"

Administracijos direktoriaus Sauliaus Budino pasirašytame rašte Tauralaukio bendruomenei informuojama, jog pastatą ir sklypą Dvaro g. 2, kuriame įsikūrusi statybos bendrovė "Embritas", patikrino Urbanistinės plėtros departamento Paveldosaugos skyriaus specialistė Birutė Butkuvienė. Ji nustatė, kad kultūros paveldo objekto fizinė būklė nepakitusi, pastatas naudojamas pagal esamą gamybos, pramonės paskirtį.

Konstatuojama, jog suformuotame sklype vykdomi gamybos darbai, sandėliuojamos įvairios statybinės medžiagos ir gaminiai. Pateikiama Viešosios tvarkos specialistų išvada, kad pažeidimų nenustatyta ir informuojama, jog dėl galimų aplinkosaugos pažeidimų skundas perduotas ištirti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos agentūrai, užsakyti ir triukšmo matavimai.

Atsakymas nepatiko

"Stebina mūsų valdžios įžūlumas. 70 žmonių prašo pagalbos, prie skundo pridėtose nuotraukose - akivaizdus sąvartynas, o jie nieko nepastebi. Specialistės patikrinimo akte pažymėta, jog kultūros paveldo objekto aplinkos būklė blogėja, tačiau į tai niekaip nereaguojama", - į atsakymą reagavo Julija Manako-Galminė.

"Miesto politikai suka galvas, kaip susigrąžinti "prarastus" klaipėdiečius. Pasirodo, yra net planas - 20 tūkstančių, tik nelabai supratau, per kiek laiko. Ar tikrai to reikia, jei nesugebama pasirūpinti tais pačiais, kurie dar gyvena ir kuriasi mūsų miestelyje?" - viešai išplatintame laiške pažėrė kritikos architektas R. Gailius.

Buvo susitarimas

Jis priminė, jog vadinamojo Dvaro slėnio gyvenamasis kvartalas buvo projektuojamas 2003-2004 metais. Jo detalusis planas patvirtintas 2004 m. liepos 29 d. Klaipėdos miesto tarybos sprendimu Nr. 1-286.

"2007 m. patvirtintas Klaipėdos miesto bendrasis planas, kuriame teigiama, kad buvusio dvaro teritorijoje gali būti vykdoma tik gyvenamoji-komercinė veikla. Taigi 2007 m. miesto bendruomenė susitarė ir visos derinančios, tikrinančios, matuojančios institucijos tam pritarė. Šis bendruomenės susitarimas galioja iki šiol ir tai yra pagrindinis miesto dokumentas, nustatantis kaip ir kur mes gyvensime, ilsėsimės, pramogausime bei verslausime. Tai miesto bendruomenės gyvenimo ir veiklos taisyklės. Susitarimas.

Taigi jau prieš 12 metų visiems, taip pat ir verslininkams, buvo žinoma, kad čia stovės gyvenami namai. Pagal pirminį sumanymą, buvusio dvaro ansamblį buvo planuojama atstatyti, įrengti viešbutuką, atstatyti buvusį vandens malūną, įrengti jame kavinukę, sutvarkyti aikštę, o buvusiose arklidėse įrengti parduotuvę, šalia turgelį. Buvo galvojama atstatyti ir paminklą karalienei Luizei. Šio paminklo likučiai dar buvo saugomi Dvaro g. 2 pastato kieme. Šioms idėjoms pritarė paskutinis buvusio dvaro savininkas p. Gertas Baltzeris. Jis maloniai sutiko parduoti verslininkams jam priklausančius, nebereikalingus savo tėvo, senelio kažkada garsaus dvaro pastatus", - pasakojo R. Gailius.

"Man gėda..."

Planus, anot architekto, sugriovė prasidėjusi krizė.

"Per bankroto procedūras pastatai parduoti už grašius gal kokiais 2009-2011 metais. Naujieji "verslininkai" buvusio dvaro kompleksą sudalino atskirais gabalais. Pagrindiniame dvaro pastate įrengė daugiabutį, buvusiose arklidėse įsikūrė UAB "Embritas" ir, pasirodo, dar galybę įmonių. O buvusį vandens malūną, kaip nereikalingą daiktą, prakalė dar kažkam.

Taigi kalbos, kad žmonės nusiperka sklypus, namus ir terorizuoja seniai įsikūrusius "verslininkus", neturi jokio pagrindo ir nelabai rimtos. Pagaliau ir kokie čia verslininkai, kurie nei savo kiemo nesugeba susitvarkyti, nei duobių išsilyginti iki savo vartų - šabakštynas ir tiek.

Man gėda dėl mano valstybės, man gėda dėl miesto valdžios, man gėda dėl tokių Lietuvos "verslininkų", man gėda, kad mūsų miestelio gyventojas turi rašyti visokius raštus, rinkti parašus ir "kariauti". Todėl viešai atsiprašau pono Gerto Baltzerio, kad nepajėgiau įgyvendinti jam pažadėto savo sumanymo ir prisidėjau prie jo gimtinės suniokojimo. Nei juoktis, nei verkti. Čia - Lietuva", - emocionaliai užbaigia savo laišką R. Gailius.