Giedrius Danėlius: "Klaipėdos užmiršti neįmanoma"

G. Danėlius darbą prokuratūroje pradėjo 1997 m., dar tebestudijuodamas Vilniaus valstybiniame universitete. Per 16 darbo prokuratūros sistemoje metų jaunas prokuroras itin sparčiai kilo karjeros laiptais: pradėjęs nuo tardytojo padėjėjo Kauno apygardos prokuratūroje, 8 metus darbavosi Kauno ir Vilniaus apygardų prokuratūrų prestižiniais laikomuose Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuose prokuroru; nuo 2008 m, būdamas vos 32 metų, paskirtas vadovauti tuometinei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai, o po pusantrų metų tapo Klaipėdos apygardos vyriausiuoju prokuroru.

Pajuokaujant galima būtų pasakyti, kad kilti karjeros laiptais prokuratūros sistemoje Jums jau nebėra kur. Tai gal ir yra pagrindinė priežastis, nulėmusi Jūsų apsisprendimą baigti tarybą prokuratūroje?

Iš tiesų darbas skirtinguose miestuose, skirtinguose padaliniuose ir pozicijose leido man kelti kvalifikaciją, ypač paskutiniu metu įgyti tarpdisciplininių, administracinio vadovavimo žinių. Sukaupiau įvairių kompetencijų ir jas tikiuosi panaudoti realizuodamas save kaip teisininkas bei kurdamas didesnę profesinę-teisinę, ekspertinę pridėtinę vertę. Šiame gyvenimo etape jaučiuosi esąs pribrendęs naujiems, didesniems pokyčiams, galbūt – net tam tikriems iššūkiams.

Kad ir ką jūs besakytumėte apie savo pasitraukimo priežastis, tačiau bet kurio aukštesnes pareigas užimančio prokuroro pasitraukimas iš tarnybos viešojoje erdvėje šiuo metu vis viena bus vienaip ar kitaip siejamas su pokyčiais prokuratūros sistemoje. Kokia Jūsų nuomonė apie tiek dalies prokuratūros bendruomenės, tiek kai kurių visuomenės atstovų nevienareikšmiškai vertinamą prokuratūros  reformą?

Manau, kad reformas turi vertinti tie, kam prokuratūra yra atskaitinga pagal Prokuratūros įstatymą, t. y. Seimas ir Prezidentūra. Juoba kad aš pats dalyvavau ne vienoje darbo grupėje, rengusioje struktūrinius prokuratūros pokyčius. Galėčiau tik pasakyti, jog mano nuomonė ne visada sutapdavo su kitų grupės narių nuomone, mums teko nemažai pasiginčyti ir padiskutuoti, kas, matyt, yra neišvengiama bet kokios pertvarkos metu.  Kita vertus, kaip apygardos vyriausiasis prokuroras manau, kad pokyčiai jau yra įvykę.  Klaipėdos apygardoje turime gerus arba puikius rezultatus, pagal kuriuos šiuo metu esame vertinami. Įvykusiuose pokyčiuose aš norėčiau akcentuoti ne kėdžių perstumdymą, o tokius teigiamus pasikeitimus, kaip per pastaruosius kelerius metus prokuratūroje sėkmingai  pradėtas naudoti technologijas, dėl kurių prokuratūros  valdymo ir kontrolės  procesai tapo lengvesni ir lankstesni.

 Gal jau žinote savo būsimąją darbovietę?

 Norėčiau pirma uždaryti vienas duris, o po to atidaryti kitas. Natūralu, jog teisinių darbų centras telkiasi sostinėje, todėl ketinu sugrįžti savo kompetencija ir teisine patartimi dalintis į Vilnių.

Nors nesate klaipėdietis, tačiau ar  nėra gaila po beveik šešerių metų sėkmingo darbo uostamiestyje palikti pajūrį ir kolektyvą, kuris Jus, kaip vadovą ir puikų savo srities profesionalą, vertino ir gerbė? Ar netruks jums Vilniuje Smiltynės dviračių tako, kuriuo mėgdavote laisvalaikiu važinėtis?

Mano vertinimu, šiuo metu Klaipėdos apygardos prokuratūros kolektyvas (turiu omenyje ir specializuotus skyrius, ir teritorinius padalinius ) veikia kaip puikiai sustyguotas mechanizmas. Man ypač svarbu tai, kad  kolegas vienija ne tik kompiuterinis tinklas, bet ir bendras vertybinis vardiklis. Kolegos  lieka atsparūs „gamybos“ vajui, darbuotojai yra padorūs, principingi, atsakingi įstatymo sergėtojai.

Prokurorų kvalifikacija tikrai aukšta, pasiekusi lygį, kurį pagrįstai galima pavadinti ekspertiniu. Gilių žinių, kvalifikacijos derinys su padorumu, sąžiningumu, atsakingumu, t.y. specialių ir asmeninių savybių rinkinys,  ir yra stipriausia mūsų kolektyvo pusė. Tuo tikrai didžiuojuos.   O dviračio žadu nepamiršti ir sostinėje. Nors tvirtinama, kad klaipėdiečiu netampama, o juo reikia gimti, tačiau Klaipėdos užmiršti neįmanoma.