Gabrielė Kupšytė nori griauti stereotipus apie operą

Klasikinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiuo metu kremtanti mergina stipendiją išleistų surengdama nemokamų operos koncertų turą Klaipėdos regione.

"Noriu paneigti stereotipą, jog opera - tai nuobodūs kūriniai, kuriuos atlieka stambi, rėkianti moteriškė", - pusiau juokais, pusiau rimtai mintimis dalinosi G. Kupšytė.

"Švyturio" Klaipėdos ateities" stipendijos konkurse surinkote daugiausiai - net dešimt tūkstančių balsų. Kaip jautėtės tai sužinojusi?

Pamačiusi, kaip gausiai už mane balsuoja žmonės, pasijutau tarsi nugalėtoja. Artimųjų, draugų palaikymas man yra labai reikšmingas ir jis skatina siekti savo profesijos aukštumų.

Mokėtės Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, dabar kremtate mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kur trauksite po mokslų Vilniuje?

Norint pasiekti karjeros aukštumų į savo profesiją reikia žvelgti globaliau. Šiuo metu pagrindinis mano tikslas - įstoti į Londono karališkąją muzikos akademiją. Tačiau kad ir kur būčiau, Klaipėda visuomet liks mano miestas, kuriame aš žengiau pirmuosius savo, kaip dainininkės, žingsnius. Labai tikiuosi, kad užsienyje sukauptą žinių bagažą ateityje pavyks perduoti jauniesiems Lietuvos solistams.

Jei laimėtumėte "Švyturio" Klaipėdos ateities" stipendijos konkursą, kur išleistumėte pinigus?

Pirmiausia norėčiau Klaipėdos krašte suorganizuoti nemokamų koncertų turą, kurio metu atlikčiau klasikinės, šiuolaikinės ir populiariosios operos kūrinių. Gaila, jog daug žmonių nelinkę klausyti operos, kuri neva esą skirta kažkokiai aukštesnei socialinei klasei ar snobams. Aš noriu paneigti stereotipą, jog opera - tai nuobodūs kūriniai, kuriuos atlieka stambi, rėkianti moteriškė.

Operos spektaklis yra daugelio kūrėjų - režisieriaus, orkestro, solistų, kostiumų, dekoracijų kūrėjų - bendras produktas. Dėl to, matyt, opera yra tokia paveiki ir ji sukelia milžinišką jausmų amplitudę. Šis muzikos žanras yra nuostabus, tačiau, kad tai pajustum, jo reikia klausyti atvira siela. Norėčiau juo sudominti.

Stipendija labai praverstų ir stojant į akademiją Londone - mokslai šioje įstaigoje yra labai brangūs. Nemažai kainuoja ir dalyvavimas konkursuose, kurie solistams yra tiesiog būtini.

Taip pat norėčiau apsilankyti pamokose pas pasaulinio lygio pedagogus bei įrašyti savo atliekamus kūrinius profesionalioje garso įrašų studijoje. Tai yra būtina, ruošiantis dalyvauti konkursuose bei perklausose.

Kodėl pasirinkote mokytis klasikinio dainavimo?

Dainuoti pradėjau dar tada, kai buvau darželinukė. Man labai patiko mokytis dainų tekstus, muzikos, kurti mizanscenas, dalyvauti pasirodymuose. Per visus šiuo metus buvo šiokių tokių susvyravimų, tačiau jie man padėjo pamatyti savo, kaip dainininkės, silpnąsias ir stipriąsias savybes.

Operos specialybė yra labai sunki, tačiau be jos negaliu. Tam, kad balsas suskambėtų elitiškai gerai kartais reikia keletui metų užsidaryti klasėje ir atsiduoti tobulo garso paieškoms. Būtina skirti laiko sau, kad suvoktum savo balso galimybes, sukurtum savo repertuarą. Noras atlikti pernelyg stiprius kūrinius gali solistą tiesiog sužlugdyti.

Ne tik studijuojate, bet ir dalyvaujate konkursuose, meistriškumo pamokose. Ar tam, kad pavyktų pragyventi, tenka dirbti papildomą darbą?

Pagrindiniai mano rėmėjai - tėveliai. Turėti papildomą darbą solistui yra labai sudėtinga. Klasikinis dainavimas yra lepi specialybė ir dėl nuovargio repeticijos tampa neproduktyvios. Tad norint pasiekti maksimalų rezultatą studijų metais reikia visą savo laiką skirti tik savo specialybei.

Kas yra tavo autoritetas?

Tai - mano mokytoja Sigutė Stonytė, kuri mane ne tik išmokė dainavimo paslapčių, bet ir gyvenimiškų pamokų.

Kaip save įsivaizduojate po dvidešimties metų?

Nepasikuklinsiu sakydama, kad įsivaizduoju save pasaulinio lygio teatre. Po dvidešimties metų norėčiau būti savo srities profesionalė ir, svarbiausia, turėti gausų klausytojų ratą.