Dr. Marina Kulčinskaja: "Tokių dalykų negalima laikyti namuose"
Jau daug metų Klaipėdos krašto muziejų rinkinius papildo klaipėdietės dr. Marinos Kulčinskajos, gyvenančios Švedijoje, dovanojami atvirukai, nuotraukos, žemėlapiai ir kiti vertingi eksponatai, atspindintys Klaipėdos ir Rytų Prūsijos praeitį. Vertėja dirbanti moteris muziejines vertybes perka aukcionuose. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje susitikome su Klaipėdoje atostogaujančia mecenate ir pristatome niekur nematytus ir nepublikuotus Klaipėdos miesto, Mažosios Lietuvos vaizdus iš įspūdingos nuotraukų, atvirukų kolekcijos.
Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, muziejininkai "alpsta", kai sulaukia Marinos dovanų, nes tai itin autentiški eksponatai, kurių pats muziejus neturi jokių galimybių įsigyti.
Marina, kaip ir kur jūs atradote tokius lobius?
Marina: Visa tai perku Vokietijos aukcionuose, dažniausiai "eBay". Dabar pasipylė labai daug dalykų. Matyt, mirė žmonės, kurie juos saugojo, kuriems buvo svarbūs. Jų artimieji parduoda parduotuvėms, o šios kelia į aukcionus. Padaugėjo nuotraukų, susijusių su Pirmuoju, Antruoju pasauliniais karais ir ikikarinių. Kaliningradas visiškai nesirūpina Rytprūsių paveldu, jį naikina, tad Klaipėda yra tas centras, kuriame kaupiamos viso Mažosios Lietuvos regiono vertybės.
Kaip jūs susidomėjote antikvarinėmis vertybėmis? Esate kolekcininkė?
Klaipėda yra mano gimtasis, mylimas miestas.
Aš nesakau, kad užaugau Klaipėdoje, sakau, kad Klaipėda mane užaugino.
Todėl mane domina viskas, kas susiję su jos praeitimi, istorija. Visada tuo domėjausi. Anksčiau tą smalsumą skatino tai, kad tos istorinės medžiagos tarsi nebuvo. Žinojome tik tiek, kad vokiečiai pastatė pilį, čia gyveno, o paskui atėjo sovietai. Po trupučiuką, po kruopelytę reikėjo surankioti žinias. Baigiau Klaipėdoje gidų kursus. Juose daug sužinojau. Tačiau didžiausi informacijos klodai atsivėrė, kai atsirado internetas. Man labai įdomu, kaip toks senas miestas kaip Klaipėda veikia, augina žmogų, formuoja asmenybę. Esu įsitikinusi, kad Klaipėdoje užaugęs žmogus yra visai kitokio charakterio nei žmogus, užaugęs Vilniuje, Kazachstane, Maskvoje ar kitur.
DRAUGYSTĖ. Kiekvienas Marinos Kulčinskajos apsilankymas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje istorikei Zitai Genienei yra didelė dovana ir džiaugsmas.
Klaipėdoje praktiškai neturime gotikos, baroko architektūros, tačiau miestas kaip reta jaukus ir turintis savo paslaptį. Mūsų senamiestis nors ir labai mažas, tačiau daugiasluoksnis ir paslaptingas.
Kai einu per senamiestį, dažnai galvoju, kas jame gyveno seniau, dar seniau... Kokie žmonės, ką jie veikė, ką jautė, ką gero, o gal blogo padarė miestui? Kokios parduotuvėlės, kavinės buvo. Mes daug ko nežinome, tų paslapčių labai daug.
Galbūt tai jūsų sentimentai, nes gyvenate svetur?
Man taip gėda sakyti, kur aš gyvenu. Gyvenu Švedijoje, Karlskrunoje.
Kodėl gėda?
Gėda, kad palikau Klaipėdą ir gyvenu Švedijoje. Guodžiu save, kad laikinai ten pabūsiu ir grįšiu.
Seniai išvykote?
Gyvenu ten jau 25 metus. Gana dažnai grįžtu. Dirbu vertėja.
KADRAS. 1939 03 29 d. užfiksuota nuotrauka prie buvusių kareivinių (dabar Klaipėdos universiteto miestelis), vokiečiai traukiasi, kažkas kažką uždegė.
Ar turite mylimas vietas Klaipėdoje, kurias būtinai aplankote?
Visada apeinu senamiestį, pasigrožiu, atsigeriu kavos, apžiūriu, kas naujo. Žinoma, prie jūros nuvažiuoju.
Kaip, jūsų akimis, keičiasi miestas? Ką gero ar blogo jame pastebite?
Man čia taip gera, kad aš nieko blogo nematau. Labai klysta tie, kurie galvoja, kad svetur yra geriau, tačiau neturi su kuo palyginti. Aš turiu su kuo palyginti. Man teko gyventi keletą metų Rusijoje, daug metų Švedijoje ir galiu užtikrinti, kad niekur nėra geriau. Švedija paskutinį kartą kariavo su Napoleonu, ji niekada nebuvo praradusi nepriklausomybės ir jos nevertina. Ilgą laiką ji neturėjo nacionalinės dienos. Dabar turi, bet vis tiek niekas nešvenčia. Mano veiklos pirkti atvirukus, nuotraukas ir dovanoti muziejui ten niekas nesupranta. Apskritai, geranoriškos, žmogiškos pagalbos nepritekliuje gyvenančiam, sergančiam jie nesupranta. Jų nuomone, tai valstybės - muziejaus, socialinės rūpybos skyriaus, medicinos įstaigų - rūpestis. O jeigu šios institucijos nepasirūpina, vadinasi, pagalba nepriklauso. Žinoma, yra ir ten savanorių, tačiau Lietuvoje žmonės yra daug nuoširdesni, geranoriškesni. Švedai nesupranta, kaip iš privačios kolekcijos gali užaugti muziejus, o Lietuvoje dauguma muziejų užaugo iš privačių kolekcijų. Vadinasi, kažkas tuo rūpinosi, kažkam tai buvo svarbu. Aš visada norėjau būti kuo nors naudinga Klaipėdai. Internetas atvėrė galimybę rinkti ikonografinę medžiagą, kurią dovanoju muziejui.
PORTRETAI. Iš senųjų fotoateljė darytų fotografijų galima susidaryti įspūdį, kaip žmonės rengėsi, kokios buvo mados XIX a. pab. - XX a. pr.
Kiti kolekcininkai perka atvirukus, fotografijas sau. Kodėl viską dovanojate muziejui?
Nes manau, kad tokia mano pagalba yra reikalinga ir prasminga. Kai tik išvažiavau, padėdavau žmonėms drabužiais. Dabar drabužių Lietuvoje galima nusipirkti pigiai, maisto bankas aprūpina maistu. Labai žaviuosi organizacijos "Neplanuotas nėštumas" veikla, nes padeda moterims.
Tačiau man pačiai artimiausia istorija ir menas. Tad manau, kad būtent šioje srityje galiu padėti daugiausia, nes dabar dar yra medžiagos, tačiau gali būti, kad ateityje jos neliks arba bus labai mažai. Muziejui dovanoju todėl, kad manau, jog tokių dalykų negalima namuose laikyti. Gali kilti gaisras ar dar kas nors. Apskritai, namai yra namai. Kai atiduodu muziejui, žinau, kad atiduodu į geras rankas, kad vertybės niekur nepradings.
Gal prisimenate savo pirmąjį pirkinį aukcione, kas patraukė dėmesį?
Dalyvauti aukcionuose pradėjau, regis, 2011 ar 2012 metais. Dalyvauti paprasta. Įrašau paieškos laukelyje "Memel photo" arba "Memel Ansichkarten" (Mėmelio atvirukai) ir viską, kas yra, parodo. Neatsimenu, kokie pirkiniai buvo pirmieji, nes nuolat ir dabar ieškau įdomios istorinės, meninės medžiagos apie Klaipėdą ir Rytprūsius.
ŠVENTĖS. Dainų šventės eisenos, užfiksuotos Tilžėje.
Minėjote, kad daiktų aukcionuose daug. Kaip pasirenkate, ką įsigysite, kokiais kriterijais vadovaujatės?
Pagrindinis kriterijus - ar reikės to muziejui, ateities kartoms, mokslininkams. Ar mane sudominęs daiktas yra istorinė, mokslinė, meninė vertybė?
Man svarbu, kad vaizdas būtų iš Klaipėdos krašto arba Rytprūsių. Noriu, kad būtent šio regiono vaizdas būtų ryškesnis, nes ne visi gerai žino šio regiono istoriją. Tikiuosi, kad surinkti vaizdai sudomins ir mokslininkus, pasitarnaus edukacijai.
PLIAŽAS. Tipiškas Baltijos pajūrio vaizdelis.
Vertingiausios man atrodo Antrojo pasaulinio karo laikų nuotraukos.
Zita: Muziejuje šiuo metu yra kelios Rytprūsių kolekcijos. Turime jau nemažą atvirukų apie Prūsiją, Rytų Prūsiją Pirmojo pasaulinio karo metu. Labai vertinga medžiaga apie Klaipėdą Antrojo pasaulinio karo metais. Ne oficiali, o pasakojanti apie kasdienį kareivių ir paprastų miestiečių gyvenimą. Šioje kolekcijoje - daug mėgėjiškų nuotraukų. Jos dar nesuskaitmenintos ir dar niekur neviešintos. Labai vertingas Rytų Prūsijos miestų ir miestelių vaizdų ciklas. Turėjome šiek tiek vaizdų ir anksčiau, tačiau Marinai padedant muziejaus kolekcija prasiplėtė tiek, kad jau dabar galėtume išleisti Rytų Prūsijos atvirukų katalogą, galime dirbti įvairiom kryptim. Marina: Man labai gražios žmonių, ypač moterų fotografijos, pasakojančios apie to laikmečio madą. Labai mėgstu kavines, tad patinka ir fotografijos su kavinių, aludžių vaizdais. Zita: Moterys tuomet buvo tokios gražios. Taip gražiai apsirengusios, atsipalaidavusios, niekur neskubančios.
KARIAI. Pirmojo pasaulinio karo propagandiniai atvirukai su vokiečių kareiviais.
Kolekcija atskleidžia ir fotografijos istoriją bei raidą.
Zita: Iš tiesų XIX a., kai atsirado fotografija, ji buvo labai brangus malonumas. Viena fotografija fotoateljė kainavo talerį. Tiek pat kainavo maišas grūdų. Tad žmonės fotografuodavosi labai retai ir tik tam tikra proga. Vėliau fotografijas tapo pigesnė. XX a. 3-4 dešimtmetyje mieste veikė gana daug fotoateljė ir laboratorijų. Ties, jos buvo mėgėjiškos. Antrojo pasaulinio karo metu faotografijų kokybė labai suprastėjo. Nebuvo fotopopieriaus, ryškalų, fotografijos tapo mažesnės.
Karas yra karas, stigo visko, tad fotografijai žmonės skyrė mažiau dėmesio, bet tie, kurie turėjo fotoaparatus - fotografavo ir išliko įdomių, gražių fotografijų.
INTERJERAS. Mažosios Lietuvos namų interjeras.
Gal suskaičiavote, kiek jau turite vaizdų?
Zita: Buvome suskaičiavę ir vėl pametėme skaičių. Artėjame iki 2 tūkstančių. Marina: virš 1,5 tūkstančio tikrai. Paskutinė serija, kuri svėrė 7 kg, dar nesurašyta. Zita: Marina dovanoja muziejui ne tik atvirukus, nuotraukas, bet ir leidinius, labai vertingus XIX a. žemėlapius su Klaipėdos ir Šilutės apskritims. Visada, kai ponia Marina atvyksta, aš jaučiu begalinį dėkingumą. Pareitą kartą ji atvežė 300 egzempliorių. Ji neišduoda kainos, tačiau jeigu vidutinė kaina būtų 10 Eur/vnt - tai jau didžiulė suma. Ypač brangūs Antrojo Pasaulinio karo vaizdai. Muziejus dalyvauti aukcionuose neturi galimybių. Tam reikia turėti laisvų pinigų. Be to aukcionuose niekas nelauks, kol mes surinksime reikiamą sumą pinigų, apmokėti reikia per 5 dienas.
KARALIENĖS LUIZĖS gyvenimo akimirkos, užfiksuotos atvirukuose, leidiniuose.
Marina, kiek esate brangiausiai sumokėjusi ir už ką?
Brangiausias pirkinys kainavo gal 120 ar 140 Eur už vienetą. Tiek sumokėjau už nuotrauką, darytą Antrojo pasaulinio karo metu. Nuotraukos yra brangesnės už atvirukus, nes jos yra vienetinės. Ir karo metais žmonės linksminosi, augino vaikus. Turėjo fotoaparatus ir mieste veikė fotoateljė. Tokios paparastos, kasdienį gyvenimą atskleidžiančios, fotografijos yra brangios, nes jos labai išsibarstė, senieji klaipėdiečiai, traukdamiesi į Vakarus, jas išsivežė.
Papasakokite, kaip vyksta aukcionai, kaip juose tenka kovoti dėl norimo daikto?
Tai yra loterija. Kartais pavyksta ir už vieną kitą eurą įsigyti, bet užtenka, kad atsirastų viena ar kitas turtingas žmogus, norinti to paties, konkuruoti tampa sunku. Turtingam žmogui ir 200 Eur už nuotrauką nėra daug, o man 150 Eur - jau maksimali riba.
Zita, kaip Mažosios Lietuvos istorijos muziejus klasifikuoja Marinos dovanas, ką su jokis darote ar ketinate daryti?
Zita: muziejuje yra atskiras Marinos fondas. Pažymėtina, kad ikonografinė medžiaga yra lengviausiai prieinama, nes vaizdus skaitmeniname ir keliame į LIMIS sistemą, o ir paklausiausia. Ji naudojama leidiniams, ekspozicijoms, filmams. Dalis medžiagos yra ekspozicijose Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ir Antrojo pasaulinio karo ekspzocijoje 39/45. Norėtume išleisti Rytprūsių atvirukų katalogą, tik tam reikia dar susisteminti medžiagą. O parodą parengti galime bet kada, kai turime tiek eksponatų.
Rašyti komentarą