Darbėniškis Kazys Maksvytis apie dėl koronaviruso anksčiau pasibaigusį krepšinio sezoną Permės klube
Traukėme per dantį, kad jis Rusijoje prisipirko kruopų ir tualetinio popieriaus ir taip mus įdarbinęs išgyvens krizę", - grįžimo pėsčiomis iš Rusijos per Kaliningradą į Lietuvą detales ir apie dėl koronaviruso anksčiau pasibaigusį krepšinio sezoną pasakojo Permės "Parma" klube praleidęs darbėniškis Kazys Maksvytis.
Jis išskirtiame interviu "Savaitės ekspresui" atskleidė daug įdomių ir smagių nutikimų iš Rusijos gyvenimo, papasakojo, kaip Lietuvoje sekasi laikytis karantino ir pasidalijo mintimis apie prarastą puikią galimybę užimti Lietuvos rinktinės vyr. trenerio postą.
Visgi K. Maksvytis stengiasi dėl nieko nesigailėti ir į viską žvelgti pozityviai.
"Kiekviena nauja patirtis - naudinga ir reikalinga. Sezonas Rusijoje nebuvo lengvas. Suprantu, kodėl Rusijos klubas neleido man treniruoti Lietuvos rinktinės. Iš pradžių buvo mažai pergalių ir jie pabijojo, kad darbas per dvi kėdes gali dar labiau mane išblaškyti.
Be to, anksčiau pasirašytoje sutartyje nebuvo numatyta, kad galėčiau treniruoti rinktinę ar dar kokią kitą komandą. Sutartyje buvo parašyta, kad vienintelė darbovietė - "Parmos" klubas.
Žinoma, kiekvieno trenerio svajonė - treniruoti savo gimtosios šalies rinktinę, tačiau šįkart man taip susiklostė aplinkybės ir nieko jau nebepakeisi. Tikiuosi, kad ateityje dar turėsiu šį šansą", - sakė K. Maksvytis.
Jis pasidžiaugė, kad pateisino "Parmos" klubo vadovų lūkesčius ir sutartis kitam sezonui su šiuo klubu buvo pratęsta.
Kultūrinio šoko išvengė
Dėl koronaviruso sutrumpintą 2019-2020 metų krepšinio sezoną praleidai Rusijoje. Papasakok, kokia ta legionieriaus duona? Juk Permės "Parma" - pirmas tavo treniruojamas užsienio klubas, - pradėjome pokalbį su K. Maksvyčiu.
Nuo kitų mano ankstesnių darbų skirtumas toks, kad pirmą kartą buvau be šeimos ir toli nuo savo gimtosios šalies - Lietuvos. Labiausiai trūko šeimos.
Mes Permės komandoje buvome penki lietuviai: trys treneriai - aš, mano asistentas Gintaras Kadžiulis ir fizinio parengimo treneris Deividas Rinkevičius bei du žaidėjai - Adas Juškevičius, Eigirdas Žukauskas.
Šis faktorius kažkiek palengvino tą adaptaciją. Žiniasklaidoje mus vadino lietuviškąja Rusijos komanda.
Kaip Rusijoje buvai priimtas?
Priėmė labai gerai. Lietuvius ten gerbia ir vertina. Nuo seno žino Tomą Pačėsą, Valdemarą Chomičių, Rytį Vaišvilą, Darjušą ir Kšyštofą Lavrinovičius... Tas pats Rimas Kurtinaitis yra dirbęs vienus metus.
Įdomu, kokias klubas sudarė gyvenimo sąlygas? Ar atvykus į Permę nebuvo kultūrinio šoko?
Gerai žinau ir mokų rusų kalbą, tad įeiti į tą kultūrą nebuvo pernelyg sudėtinga.
Klubas sudarė gana geras sąlygas: nuomojo trijų kambarių butą miesto centre, skyrė automobilį. Permės miestas - didelis, kontrastingas, teka didelė ir plati upė Kama. Miestas - milijoninis.
Jame galima pamatyti ir senos architektūros jau baigiančių į žemę sulįsti medinių dviejų aukštų pastatų, o miesto centre stūkso dangoraižiai su didžiuliais prekybos centrais ir gražiomis pasivaikščiojimo vietomis. Permės vienas iš didžiausių minusų - labai šaltas ir vėjuotas klimatas. Jau rudens pradžioje pagal oro sąlygas Permė man priminė lietuviškas žiemas.
O pačiame mieste daug skirtingo tipo šiuolaikiškų restoranų ir kavinių, įvairių parduotuvių. Buvau maloniai nustebintas.
Permėje išvystytos teatrų, kultūrinių renginių tradicijos. Šio Rusijos miesto gyventojai labai myli sportą, krepšinio tradicijos nuo seno gyvos.
Šio miesto krepšinio klubas prieš maždaug du dešimtmečius du kartus buvo tapęs Rusijos čempionu. Žmonės aktyviai lankosi krepšinio varžybose.
VTB Vieningosios lygos čempionate galėjome didžiuotis sutraukę daugiausia visoje lygoje žiūrovų - "Parmos" rungtynes vidutiniškai stebėdavo 5 233 krepšinio sirgaliai.
Pajuto Rusijos tradicijas
O gatvėje Rusijos krepšinio sirgaliai atpažindavo? Būdavo panašiai kaip Klaipėdoje, jog sirgaliai prieina parduotuvėje ar mieste ir bando užkalbinti?
Pirmą pusmetį turbūt visai to nepasitaikydavo. Ir, jeigu atvirai, tuo labai džiaugiausi. Galėdavau sau ramiai eiti gatvėmis paskendęs savo mintyse ir niekam nekliūdavau į akis. Neskambindavo ir žurnalistai, tad Permėje iš pradžių tiesiog mėgavausi ramybe.
Antroje sezono dalyje jau situacija šiek tiek pasikeitė - sulaukdavau dėmesio, pradėjo atpažinti.
Sezono pradžioje su "Parmos" komanda šiek tiek strigote, tačiau vėliau įsivažiavote. Kas lėmė tokius bangavimus?
Sezono pradžia buvo itin sunki, kadangi dėl traumų netekome abiejų savo įžaidėjų. Taigi, į įžaidėjo poziciją teko perstumti Adą Juškevičių. Galbūt dėl to nukentėjo atakuojančio gynėjo grandis, kadangi pradėjome rinkti mažiau taškų.
Trumpai tariant, teko perdėlioti planus ir visais įmanomais būdais suktis iš padėties. Dėl to startas tikrai nebuvo idealus: sezoną pradėjome keturiais iš eilės pralaimėjimais, vėliau pralaimėjimų ir pergalių santykis buvo 6:1.
Galima pasakyti, kad nepataikėme ir su legionieriais, sezono metu teko pakeisti abu amerikiečius - vienas buvo kamuojamas traumų, o kitas - nevaldomo charakterio ir sunkiai pritapo komandoje.
Galiausiai išsigryninome komandos sudėtį ir turėjome mažiau talentingą, tačiau labiau susiklausiusią, darbščią ir vieningą komandą. Tai atspindi ir antra sezono pusė - iš šešerių paskutinių rungtynių laimėjome penkerias.
Rašyti komentarą