Balerina Inga Briaz­ka­lo­vai­tė: "Anks­čiau paklaus­ta, kas man yra šokis, neras­da­vau tin­ka­mų žodžių"

Kaip šokis atsi­ra­do jūsų gyve­ni­me?

Gimiau ir augau Vil­niu­je. Mamai gali­ma dėko­ti visą gyve­ni­mą ir už vis­ką. Dar nie­kam to nesu pasa­ko­ju­si, bet gimiau turė­da­ma tam tik­rą svei­ka­tos sutri­ki­mą - padi­din­tą rau­me­nų tonu­są (kai rau­me­nys yra per­temp­ti taip, kad vai­kas nega­li atsi­sto­ti visa pėda).

Turė­jau moky­tis vaikš­čio­ti su spe­cia­liais batu­kais. Gyve­ni­mo iro­ni­ja, kad vėliau pasi­rin­kau bale­ri­nos pro­fe­si­ją ir vėl turė­jau avė­ti ypa­tin­gus bate­lius - puan­tus. Už tai irgi dėko­ju mamai.

Anks­čiau paklaus­ta, kas man yra šokis, neras­da­vau tin­ka­mų žodžių. Kai ver­ti­ka­laus šokio pro­jek­te dir­bo­me kar­tu su pro­fe­sio­na­lais iš Nyder­lan­dų, vie­na vie­š­nia, pama­čiu­si, kuo aš gyve­nu ir kaip šoku, kaip dir­bu su vai­kais, išta­rė auk­si­nę fra­zę - aist­ra. Tada supra­tau, kas man yra šokis.

Du jūsų, kaip bale­ri­nos, dešimt­me­čiai Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio muzi­ki­nio teat­ro tru­pė­je: nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo? Ką įvar­din­tu­mė­te kaip svar­biau­sią patir­tį?

Bai­giant moks­lus Nacio­na­li­nė­je M. K. Čiur­lio­nio menų mokyk­lo­je, Juri­jus Smo­ri­gi­nas pasiū­lė važiuo­ti šok­ti būtent į šio teat­ro bale­to tru­pę. Čia dir­bo kelios mer­gi­nos iš M. K. Čiur­lio­nio menų mokyk­los: tai mane įkvė­pė ir sutei­kė pasi­ti­kė­ji­mo. Jos gra­žiai atsi­lie­pė apie bale­to tru­pę.

Atvy­kau į Klai­pė­dą, pla­nuo­da­ma pabū­ti čia vie­nus metus. Po metų įsto­jau į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti mecha­ni­kos inži­ne­ri­jos, todėl nuspren­džiau lik­ti ilges­niam lai­kui. Taip pama­žu vie­ni metai teat­re vir­to visais aštuo­nio­li­ka (juo­kia­si)...

Bale­ri­na - Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Jūrų tech­ni­kos fakul­te­to mecha­ni­kos inži­ne­ri­jos baka­lau­rė. Neti­kė­ta...

Nuo mokyk­los lai­kų pati­ko mate­ma­ti­ka ir erzi­no fra­zė, kurią daž­nai gir­dė­da­vau: "Šokė­jos gal­vo­ja tik kojo­mis." Buvo sma­gu paneig­ti šį mitą, pasi­rin­kus tiks­liuo­sius moks­lus.

Sėk­min­gai įgi­jau baka­lau­ro laips­nį ir buvau pakvies­ta magist­ran­tū­ros stu­di­joms, tačiau teko atsi­sa­ky­ti, nes jos būtų kir­tę­si su Muzi­ki­nio teat­ro šokė­jų dar­bo gra­fi­ku. Tuo metu šokis man buvo svar­bes­nis.

Koks spek­taklis jums labiau­siai įsi­mi­nė? Ar sulau­kė­te savo sva­jo­nių vaid­mens?

Sva­jo­nių vaid­muo... Pana­šu, kad jo nesu­lau­kiau.

Labiau­siai įsi­mi­nęs spek­taklis buvo "Kar­men". Tačiau manau, kad jame šokau per anks­ti: žvelg­da­ma iš nūdie­nos per­spek­ty­vos, matau, kad neat­li­kau šio vaid­mens taip, kaip vėliau būčiau galė­ju­si.

Bent pen­ke­riais metais vėliau mano per­so­na­žas jau būtų buvęs mote­riš­kes­nis, fata­liš­kes­nis, aist­rin­ges­nis... O tuo metu dar trū­ko bran­dos ir patir­ties.

Ar teko sutik­ti atkak­lių, net įky­rių ger­bė­jų?

Buvo vie­nas įky­ruo­lis (juo­kia­si). Su juo kar­tu mes jau 17 metų...

Šiuo metu ruo­šia­tės Žako Ofen­ba­cho ope­r­e­tės "Orfė­jas pra­ga­re" pre­mje­rai. Kuo keti­na­te suža­vė­ti žiū­ro­vus?

Pačiai sun­ku api­bū­din­ti savo cho­reo­gra­fi­ją - ji netu­ri vie­nos aiš­kios sti­lis­ti­kos ir kuria­ma vado­vau­jan­tis vidi­niu pojū­čiu. O pojū­tis grin­džia­mas prak­ti­ne patir­ti­mi, teo­ri­ja ir eks­per­i­men­tais. Dirb­da­mos kar­tu su reži­sie­re Rūta Buni­ky­te, kas­kart išsi­ke­lia­me sau nau­jų iššū­kių. Pavyz­džiui, sta­tant miu­zik­lą "Čika­ga" teko gilin­tis į ste­po, "pole dan­ce", žong­li­ra­vi­mo sub­ti­ly­bes.

"Orfė­jo pra­ga­re" pasta­ty­mas taip pat labai spal­vin­gas cho­reo­gra­fi­ne pras­me: nuo vel­niu­kų iki die­vy­bių, nuo menu­eto iki kan­ka­no... Ši ope­r­e­tė - iro­niš­ka, net saty­riš­ka situ­aci­jų kome­di­ja. Dau­giau deta­lių nesi­no­ri atskleis­ti, tad visiems, per karan­ti­ną pasi­il­gu­siems gai­vaus humo­ro, siū­ly­si­me ją pama­ty­ti.

Dau­giau kaip dešimt­me­tį vado­vau­ja­te šokių mokyk­lai "Coda". Kokiais savo moki­nių pasie­ki­mais didžiuo­ja­tės?

Didžiuo­juo­si savo mokyk­los mer­gai­tė­mis. Tau­py­da­mi savo lai­ką, tėve­liai daž­nai paren­ka pato­ges­nį būre­lį arčiau namų. Tačiau dėl to nuken­čia vai­ko inte­re­sai. Šokių mokyk­lo­je "Coda" sten­gia­mės, kad mūsų dar­bai kal­bė­tų už mus.

Jau beveik dešim­tis mūsų mokyk­los šokė­jų, įvei­kę stip­rų kon­kur­są, pra­dė­jo moky­tis Nacio­na­li­nės M. K. Čiur­lio­nio menų mokyk­los Bale­to sky­riu­je. O vie­na net­gi spė­jo užbaig­ti moks­lus ir prieš porą metų buvo pri­im­ta į Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio muzi­ki­nio teat­ro bale­to tru­pę.

Įvy­ko savo­tiš­ka kar­tų kai­ta: aš bai­giau karje­rą teat­re, o mano buvu­si moki­nė Arle­tė Mont­vi­lai­tė atėjo dirb­ti į jį.

Noriu pasi­džiaug­ti visais savo moki­niais, ypač tais, su kuriais daly­va­vo­me pasau­li­nio lygio bale­to kon­kur­suo­se. Ne tik daly­va­vo­me, bet ir lai­mė­jo­me - į Klai­pė­dą par­ve­žė­me pri­zi­nes vie­tas ir spe­cia­liuo­sius pri­zus.

Augi­na­me uni­ver­sa­lius, iššū­kių nebi­jan­čius, skir­tin­gus šokio sti­lius išma­nan­čius vai­kus. Todėl sma­gu, kad per­nai buvo­me pakvies­ti į TV šokių pro­jek­tą "Šokio revo­liu­ci­ja" bei pro­fe­sio­na­lų "Sprag­tu­ko" pasta­ty­mą teat­re, kuria­me mokyk­los "Coda" auk­lė­ti­nės gavo tris soli­nius vaid­me­nis.

Žino­ma, ir anks­čiau mūsų vai­kai šok­da­vo Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio muzi­ki­nio teat­ro spek­takliuo­se, pavyz­džiui, "Snie­guo­lė ir sep­ty­ni nykš­tu­kai". Sma­gu, kad pasi­kei­tus teat­ro vado­vy­bei ir toliau esa­me ver­ti­na­mi.

R.Bunikytė ir I.Briazkalovaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Esa­te ver­ti­ka­laus šokio pra­di­nin­kė Lie­tu­vo­je. Lai­pio­ja­te sie­no­mis labai aukš­tai... Gal sto­ko­ja­te bai­mės jaus­mo?

Visi turi­me bai­mių, ir aš nesu išim­tis. Tie­siog su savo bai­me nuo­lat kovo­jau, norė­da­ma išban­dy­ti kaž­ką nau­jo.

Visą straipsnį skaitykite savaitraštyje "Savaitės ekspresas", kurį galite užsiprenumeruoti nuo bet kurios dienos, arba įsigyti prekybos centruose visą savaitę - nuo penktadienio iki ketvirtadienio.