Azerbaidžaniečiams neleido statyti paminklo

Tarp pagrindinių šiai idėjai besipriešinančių politikų išsakytų argumentų - esą uostamiestyje turėtų kilti skulptūros, įamžinančios klaipėdietiškus ir lietuviškus įvykius.

Be to, svarstyta, kad Klaipėdos valdžia neturėtų kištis į dviejų tautų - azerbaidžaniečių bei armėnų - santykių aiškinimąsi, o šios skulptūros atsiradimas esą ir "kvepia" kažkuo panašiu. Teigta, neva šis įamžinimas gali fokusuotis į ne tiek vienijantį, kiek į skaldantį charakterį.

"Suprantu, kad dėl Chodžali tragedijos graudu abiem pusėms, bet nėra gerai tai, kad tie jų išgyvenimai persikėlė į Klaipėdą. Jei leisime, ir toliau viskas vyks šia linkme. Įsivaizduokite, kokios tai karštos tautos", - ragino kolegas nepritarti skulptūros atsiradimui Tomas Meškinis.

Panašios pozicijos laikėsi ir Valdemaras Anužis. Jis pabrėžė, kad tokius paminklus iš viso reikėtų statyti privačiose teritorijose.

"Siūlau abiem tautoms susivienyti ir pastatyti bendrą paminklą, kad tokia tragedija nebepasikartotų", - savo internacionalinę viziją pateikė Viačeslavas Titovas.

Nors meras Vytautas Grubliauskas priminė, kad neleisti azerbaidžaniečiams įamžinti šios tragedijos Klaipėdoje būtų neteisinga vien dėl to, kad armėnams kiek anksčiau mieste jau buvo leista statyti skulptūrą, visgi didžioji dauguma politikų balsavo prieš šį projektą.

Klaipėdos regiono azerbaidžaniečių draugija "Azeris" prašė leisti savo lėšomis Skulptūrų parke pastatyti atminimo ženklą 1992 metų vasario 26-ąją Chodžali tragedijos metu žuvusioms aukoms. Teigiama, kad tuomet per vieną naktį armėnai nužudė 613 azerbaidžaniečių.

Draugijos teigimu, šiai tragedijai atminti yra pastatyti 7 paminklai Turkijoje, Meksikoje, Azerbaidžane, Vokietijoje, Olandijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Tokiai idėjai buvo pritarusi Klaipėdos žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija.