Audrius Muižys: "Svarbiausia - mylėti žmones"

Jis įsitikinęs, kad gydytojas turi paskirti savo gyvenimą medicinai, turi domėtis naujausiomis technologijomis, bet svarbiausia - mylėti žmones.

Nuo mažens A. Muižys poliklinikoje ir ligoninėje lankydavosi kartu su smarkiai sirgusia ir jį prižiūrėjusia senele. Būsimam traumatologui-ortopedui giliai įsirėžė visos kartu praleistos akimirkos. Ypač tai, kad jis labai norėjo pasirūpinti senele ir matyti ją pasveikusią. Todėl pašnekovas tapo gydytoju.

"Jau vaikystėje mano profesija buvo aiški, kai meškinams leisdavau švirkštu vaistus į užpakalį. Aišku, labiausiai prie mano gyvenimo krypties prisidėjo senelė, su kuria praleisdavau daug laiko. Ji sirgo, o aš norėjau, kad ji pasveiktų. Deja, mano svajonės senelė neišvydo", - atviravo pašnekovas.

Teisingumas - svarbi vertybė

Meilė ir noras pasirūpinti žmonėmis nėra vienintelė A. Muižio vertybė. Didelę reikšmę medikui turi teisingumo aspektas, kuriam atsirasti padėjo tėvai. Ši vertybė gydytoją lydi visą gyvenimą ir dėl to daugelis kentėjo: ir mokytojai mokykloje, ir tėvai.

"Pirmasis mano išmoktas dalykas - visą laiką sakyti tik tiesą. Tai išsirutuliojo iš tėvų pastabos, kai vaikystėje į namus iš lauko parsinešiau žaislą. Tėvai žaislą liepė padėti ten, kur radau, kadangi paprasčiausiai jis buvo kažkieno kito", - aiškino gydytojas.

Teisingumo siekis mokykloje atgijo kitokia forma. Audrius buvo maištinga siela.

Mokytojams buvo galvos skausmas, kai Audrius nesitaikstydavo su jų perdėtu griežtumu bendraklasių atžvilgiu. Todėl tėvai ne kartą turėjo eiti pas auklėtoją dėl būsimojo gydytojo elgesio.

"Mama visada mokė teisingumo. Todėl įsisavinau, kad tiesa egzistuoja. Dėl jos galima nukentėti, bet slėptis nuo jos nereikia. Visą laiką žinojau, kad mano tėvas - buvęs tremtinys. Todėl kova su tarybine nomenklatūra yra mano kraujyje. Žinoma, kartais jaunatvišką karštakošiškumą reikia padėti į šoną ir aklai į kovą su vėjo malūnais nepulti, nes gali išeikvoti per daug jėgų", - sako A. Muižys.

Kasdienybė paprasta

Nors dirbant ligoninėje įtampos netrūksta, kasdienybę traumatologas-ortopedas vadina nuobodžia. Kaip ir daugelis žmonių, keliasi anksti ryte, nusiprausęs atsigeria kavos ir keliauja į darbą. Čia užtrunka tiek, kiek reikia. Po to dažniausiai vyksta į antrą darbą ir po to - namo.

"Darbe nuolat reikia išlaikyti šaltus nervus ir blaivų protą. Tai reikalauja daug jėgų, todėl po darbo reikia atsipūsti. Dažniausiai iškart vykstu namo. Grįžęs susitvarkau namų aplinką, užkandu ir porą valandų skiriu sau. Paskaitau knygą, pažiūriu filmą ar televizijos laidą ir einu miegoti. Taip ratas ir sukasi. Ganėtinai nuobodus gyvenimas", - šypteli pašnekovas.

Gydytojui vienas mėgstamiausių užsiėmimų, leidžiančių atsipalaiduoti, atgauti jėgas ir pabūti su savimi, yra vairavimas. Todėl atostogomis pašnekovas mėgaujasi Lietuvoje, automobiliu važinėja po šalį ir susipažįsta su naujomis vietomis.

"Gyvenimą įsivaizduoju tik Lietuvoje. Eldorado (legendinė aukso pilna vieta - aut. past.) niekur nėra.

Esu keliavęs nemažai, todėl galiu pasakyti, kad gražesnio krašto už mūsų Lietuvą niekur nėra. Tik kartais reikia pamėginti ją pažinti iš naujo.

Jūrą mes turime vieną, todėl mano vieta yra Klaipėdoje", - apie galimybę gyventi kitur sako gydytojas.

Studijos - be teisės klysti

Klaipėdoje baigęs 24-ąją mokyklą (dabar "Smeltės" progimnazija), A. Muižys išvyko studijuoti į Kauno medicinos akademiją (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). Mokymosi procesą Kaune pašnekovas palygino su karine disciplina. Anot pašnekovo, mokymo įstaigoje vyravo griežti kanonai ir dėstė reiklūs dėstytojai, kurie nepripažino teisės klysti. Pasak pašnekovo, jei kas ir studentavo Kaune, tai tikrai ne medicinos universiteto studentai.

"Jei pabaigei Kauno medicinos akademiją, vadinasi, gali studijuoti bet kur ir bet kada. Pavyzdžiui, atlikdami praktiką Klaipėdos universitetinėje ligoninėje Kauno medicinos akademijos studentai išėję parūkyti slėpdavosi už kampo, o praktikantai iš Vilniaus rūkydavo prie centrinio ligoninės įėjimo. Tai aiškiai rodo, kaip laisvai jautėsi studentai iš Vilniaus, ir kaip jautėmės mes, Kauno studentai, užauginti baimės ir autoriteto šešėlyje", - pasakojo gydytojas A. Muižys.

Kita vertus, pasak pašnekovo, disciplina padėjo susiformuoti teisingam požiūriui į mediciną ir gydymo procesą, kuriame tam tikrais atvejais filosofinis aspektas nereikalingas, bet gyvenimišku požiūriu tai gydymo įstaigoje gali suformuoti nelankstumą.

"Toks autoritarinis požiūris man niekada nepatiko. Dabartinėje mano darbovietėje galioja būtent tokia tvarka, kai yra vienas ir nepakeičiamas žmogaus sprendimas, kai kiti beveik neturi teisės mąstyti. Tam tikrais aspektais tai nėra gerai, nekalbant apie žmogiškąjį faktorių", - teigė gydytojas.

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje A. Muižys dirba jau vienuoliktus metus.

"Aš pats, būdamas keturiasdešimt trejų metų, po budėjimo ligoninėje nesu toks žvalus, koks buvau trisdešimties. Lygiai taip pat būdamas septyniasdešimties metų nebėgi taip greitai, kaip bėgai dvidešimt penkerių. Visose įstaigose turi būti naujovių. Tam reikia, kad vadovybė žygiuotų koja kojon su naujausiomis technologijomis ir mylėtų žmones", - teigė A. Muižys.