Arvydo Juozaičio „Kaminkrėtys“ atgijo Mėmelyje

Apie šiuos įvykius knygoje A. Juozaitis-Rašeiva kalba 7-je vigilijoje: „Laimingieji 1923-ieji.“ Mes, atkakėliai nuo Kauno pusės, tarsi tie susibūrę savanorių kariniai daliniai, vadovaujami šios operacijos vadų Budrio (Jonas Polovinskas), Okso (kpt. Juozas Tomkus) ir Juozapaičio (Juozas Šarauskas) įvažiavome į Klaipėdą.

Knygos 11 vigilija „Pagrindinė gatvė ir ordnungas“ sako: „Iš šiaurės miestas prasideda nuo Mažojo Kaimelio. Tai pirmas riebus kiaulienos gabalas. Jis, tiesa, suspaustas, suslėgtas, tačiau sultingas. Čia ir ligoninių rajonas, ir Miško rajonas, čia ir Liepojos gatvės galiukas, kuris prie sankryžos į Melnragę baigiasi, pasipuošdamas miesto parko girlianda. Toliau į pietus-jau Herkaus Manto gatvės gabalas. Iš pradžių jis gana sausos jautienos ir guli suspaustas tarp gražuolių kareivinių ir privačių namų rajono,kaip sliekas. Tas sleikas palenda po geležinkelio pervaža-tiltu ir išnyra jau kaip skanus Herkaus Manto gatvės gabalas,aviena su prieskoniais. Galima sakyti, tai kone klasikinis aveinos gabalas, koks ir turi būti. Jame Lietuvininkų aikštė, ir Ievos Simonaitytės biblioteka, ir Mažvydo alėjos grožybė, ir pagaliau Stalino architektūros svogūnas-daugiabučiai; aviena baigiasi prie Biržos tilto milžinišku komunistinių erdvių baklažanu. Ir mūsų laikų papirintu džiūvėseliu „Arka“...toliau...Senamiestis“. Viliausi, kad būtent taip ir keliausime per senąją Klaipėdą, bet Kaminkrėtys,pamojavęs prieš nosį Joriku, atrėžė, kad keliausime pagal 3 vigiliją – Kas yra lietuviškasis „Genius loci“.

Tačiau mums įdomiausia Senamiestyje, kurį Kaminkrėtys varto kaip knygą:

„Katinas džentelmeno veidu“ (R.Midvikis). „Stebuklingasis peliukas“ (S. Jurkus ir S. Plotnikovas). Skulptūrėlė apjuosta bronzine juosta su burtažodžiais: "Mintis paversk žodžiais - žodžiai taps stebuklais". Peliukas stebuklingas, gerųjų norų maga, reikia tik juos pašnibždėti peliukui į ausį. „Bokštas“ (A.Bosas), vaizduojamas tarsi namas, kuriame galima atrasti skirtingų epochų gyventojus. „Slibinas“(V.Karčiauskas). Senamiestyje ant sienos priešais "Pėdos" galeriją įkurdintas "Slibinas". Apie 145 kg sverianti 320 cm ilgio plieno, bronzos bei granito skulptūra – tarsi mistinis Klaipėdos vardo atsiradimo legendos įamžinimas.

Pagaliau Kaminkrėtys parodo namą, kuriame jis gyvena pats, ir kur Rašeiva, siurbčiodamas kafiją, parašė šią knygą. Tai namas Kurpių ir Vežėjų gatvelių sankryžoje, „su klasikiniu frontonu, keliais akmeniniais laipteliais priešais duris fasado viduryje… Palėpė po šlaitiniu stogu“. O per gatvelę - „Storoji antis“.

Ir, aišku, šalia „Meridiano" – „Kaminkrėtys“ ant stogo. Mūsiškio negyva kopija. Sako, tai jo pusbrolis, sustingęs dar nuo karalienės Luizės laikų...Tikima, kad palietus prie pastato sienos pritvirtintą sagą aplankys laimė. Beje, gatvėje sutikus suodiną Kaminkrėtį visuomet reikėdavo paliesti jo drabužį arba čiupti už sagos (pageidautina juodos) ir sušnibždėti norą. Ir jis, tarsi peliukas, padėdavo išvengti nelaimės.

Prie 1912 m. įrengto ir 1989 metais Teatro aikštėje atstatyto fontano-paminklo suskambo Mėmelio vaikio, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus ir rektoriaus Simono Dacho eilės: “Miela Anike, tai tu man esi turtas brangiausias ir saulė šviesi... širdys mūs amžiams sujungtos tebus, žiede laukų Taravos nuostabus“.

16 vigilija „Universitas Klaipedensis“ sako: “Žvaigždės lėmė, kad Universiteto rūmais turėjo tapti „raudonosios kareivinės“, raudonplytis miestelis Herkaus Manto gatvės pabaigoje... per kone šimtą metų tuose gražuoliuose namuose „kvartiravo“ keturių valstybių armijų daliniai“.

Čia ekskursija ir baigėsi.

Teatralizuotos ekskursijos projektą sukūrė pramogų agentūra „Debesų autobusas“, įsikūrusi Kaune. 

Rima Čepurnienė,gidė-kelionių vadovė, LTGA(Latvijos turistų gidų asociacija) ir WFTGA(Pasaulio turistų gidų asociacijų federacija) narė.