Ar tikrai reikia meno mekos?

Antradienį vakare Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete uostamiesčio kultūros ir meno atstovai rinkosi į atvirą diskusiją dėl buvusio policijos pastato "kultūrinio įveiklinimo". Diskusiją inicijavo ir moderavo Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijos vadovė Andželika Baroti bei kultūrologas, filosofas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Tomas Kiauka.

Kultūros "Akropolis"

Prieš šį susitikimą grupė menininkų jau lankėsi ir apžiūrėjo pastatą, kalbėjo apie jo perspektyvą su uostamiesčio meru, Savivaldybės administracijos atstovais. Viešos diskusijos tikslas buvo suformuluoti pastato įveiklinimo koncepciją, su kuria būtų galima kreiptis į miesto vadovus, kad savivalda įsigytų objektą visuomenės reikmėms. Šiuo metu už 4743,79 kv. m ploto komplekso pradinė kaina siekia 1,42 mln. eurų. Jo būklė yra prasta, ypač bloga yra stogo būklė, jis yra kiauras.

T. Kiauka yra įsitikinęs, kad šis objektas yra neišnaudotas miesto tapatybės ir istorinės atminties arealas, turintis potencialo tapti miesto ir viso regiono kultūriniu "Akropoliu", kaip magnetas traukiančiu kūrybingus žmones iš visos Lietuvos.

"Kaip architektūrinis objektas šis statinys reprezentuoja istorinę miesto tapatybę. Ryšys su miesto erdve, istoriniais jos objektais ugdo gilesnius ryšius su ta vieta, kurioje gyvenama, aktyvuoja norą pasilikti ir kurti šiame mieste. Tai ypač aktualu žinant demografines miesto ir regiono tendencijas. Įveiklinus šį pastatą būtų galima pasiekti didelę dalį Klaipėdoje šiais metais parengtos kultūros strategijos tikslų. Mieste trūksta alternatyvios, eksperimentinės, "undergraundinės" erdvės, kuri trauktų kūrybišką jaunimą. Istorinė ir architektūrinė objekto vertė bei itin patogi lokacija suteikia maksimalias galimybes didinti ir plėtoti turizmą, ypač pritraukiant vokiečių turistus", - argumentavo T. Kiauka.

Diskusijos moderatoriaus manymu, kompleksas miesto, menininkų ir verslininkų bendromis pastangomis galėtų tapti itin patraukliu daugiafunkciu meno ir muziejų centru.

"Manau, kad objektas pirmiausia taptų menininkų namais, kurių Klaipėdos menininkai neturi. Ši problema buvo iškelta kultūrininkų bendruomenės diskusijų metu. Šioje erdvėje menininkai galėtų ir gyventi, ir kurti, ir eksponuoti savo kūrybą. Čia galėtų rastis erdvės muzikiniams renginiams, džiazo klubo ir kasmetinio elitinio džiazo festivalio erdvė, roko festivalio erdvė, konceptualus klubas-kavinė, kino klubas, repeticijų salės šokėjams, teatralams, meno skaitykla, galerijos, modernus miesto istorijos muziejus, nuolatinė ir papildoma miesto menininkų darbų muziejus-ekspozicija, performansų erdvės, informacinis kultūros centras. Kad pastatas būtų finansiškai nenuostolingas, dalis erdvių turėtų būti nuomojamos verslui", - savo viziją piešė T. Kiauka.

Kultūrologas Liutauras Kraniauskas pasiūlė čia įkurti blaivyklos muziejų ir pažymėjo, jog reikėtų analizės, kaip naujo kultūros židinio atsiradimas mieste paveiktų kitas Klaipėdos kultūros įstaigas. Jis įspėjo, jog gali kilti pasipriešinimas iš netoli pastato esančių daugiabučių namų gyventojų, nes žmonės menininkus įsivaizduoja kaip gyvenančius laisvą bohemišką gyvenimą.

"Iš pradžių į kavinę, po to į Blaivyklos muziejų ir galiausiai permiegoti apartamentuose", - kažkas sudėliojo veiklos naujajame kultūros objekte scenarijų.

Viena iš ekstravagantiškesnių idėjų buvo įsteigti pastate Laidotuvių muziejų. Ją taip palydėjo replika, jog galima išvysti ir laidotuvių verslą ir kita replika, jog "nori palaidoti idėją - įsteik muziejų".

Menininkai - tik "šuniukai"?

Miesto Tarybos narė, Lietuvos jūrų muziejaus atstovė Nina Puteikienė pažymėjo, jog rizika, jog statinys gali pavirstu Klaipėdos "Kristianija" yra reali ir turėtų būti numatytos priemonės, kurios šią erdvę paverstų patrauklia visai bendruomenei, o ne išskirtinai meno ar bohemos atstovams.

Politikė akcentavo, jog pastato vertė yra jo istorija. Ji pateikė sėkmingą Liepojoje, buvusiame Karostos kalėjime, vykstančio kalėjmo realybės šou, pavyzdį.

N. Puteikienės nuomone, Klaipėdos miestas tikrai yra pajėgus išpirkti pastatą iš valstybės ir pritaikyti jį visuomenės poreikiams, nes vien pernai buvo nepanaudota 10 mln. Eur uostamiesčio biudžeto lėšų.

Tačiau teatralas Benas Šarka skeptiškai įspėjo, jog "menininkai laikomi šuniukais, kuriems siūlomas kaulas", tačiau jie nebus pajėgūs išlaikyti pastatą ir tada jį atims verslininkai. Jis pateikė pavyzdį, jog net garsusis Jono Meko archyvas muziejus neišsilaiko Niujorke. Buvo prisimintos ir Klaipėdoje jau buvusios, tačiau išnykusios ar "atimtos" erdvės: "Fanierkė", "Vydūnkė", "Švyturio" menų dokas, "Mėmelio miesto" pastatai.

A. Baroti klausė, ar pastatas, perduotas menininkams, tikrai spręstų tuos iššūkis, su kuriais šiandien susiduria Klaipėda? Ar tikrai jis taptų patrauklus jauniems kuriantiems žmonėms, ar čia įrengtos menininkų rezidencijos sulaikytų klaipėdiečius neišvykti ir motyvuotų atvykti naujus kūrėjus?

"Aš šioje erdvėje matyčiau suaugusiųjų meno mokyklą, kurioje visi norintys galėtų ateiti ir kurti greta profesionalų", - savo viziją pateikė galerijos atstovė.

Diskusijoje dalyvavusio jaunimo atstovai pažymėjo, jog jaunimui išties Klaipėdoje trūksta erdvės susirinkti. Policijos pastato pritaikymo bendravimui ir kūrybai idėją merginos pavadino "utopiška, tačiau patrauklia".

Asociacijos "KRIKRAGAA", vienijančios jaunus įvairių amatų kūrėjus, atstovas konkrečiai išdėstė, jog pastate įkurdintų medžio, keramikos, tekstilės dirbtuves ir užimtų apie 500 kv. m plotą.

Klaipėdos jaunimo teatro vadovas Tomas Jankauskas įteikė diskusios organizatoriams pirmąją raštišką paraišką, kurioje išdėstė kiek kokių patalų reikėtų scenos kūrėjams.

T. Kiauka paragino visus susirinkusiuosius, turinčius savo viziją, ką norėtų veikti policijos pastate, kokios erdvės ir ploto pageidautų išdėstyti raštiškai ir atsiųsti el. p. [email protected]

Paveldosaugos rizika

Diskusijos klausiusi Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento direktorė Nijolė Laužikienė pritaria menininkų iniciatyvai ir mano, jog ji gali būti įgyvendinta.

"Kuriant strateginį Klaipėdos planą buvo iškelta problema, jog mieste trūksta erdvių, kuriose jaunimas galėtų rinktis ir kurti ką jis nori. Taip, turime kultūros įstaigų, kuriose vykstaa įvairūs renginiai, veiklos, tačiau kalbama apie kitokią erdvę. Tokią, kuri veiktų kūrybinių laboratorijų, dirbtuvių principu, kurioje galėtų vykti įvairi klubinė veikla. Greta galėtų kurtis ir veikti kavinės, parduotuvės, kuriose būtų realizuojama čia pat sukurta produkcija, architektų biurai", - vardino N. Laužikienė.

Tačiau ji įžvelgia ir rizikų įgyvendinti tokį sumanymą.

"Pirmiausia, objektą reikia išpirkti. Antra - tai paveldosauginis pastatas ir nežinia, ko paveldosaugininkai gali paprašyti. Ar leistų tik suremontuoti pastatą, kuris šiuo metu, kiek girdėjau, avarinės būklės, ar įpareigotų jį restauruoti. Restauracijos kaštai būtų pernelyg didelė našta", - dėstė N. Laužikienė.

Pašnekovė atkreipė dėmesį, jog probelmiškas klausimas būtų ir tokio objekto valdymas.

"Kas valdytų, administruotų objektą, kas užtikrintų, jog jis netaps uždara bohemiška "Kristianija"? - klausė N. Laužikienė.

Visgi Savivaldybės atstovė mano, jog seno, istorinio pastato pritaikymas kūrybinei erdvei yra sveikintinas ir realus. Ji pažymėjo, jog toks modelis labai populiarus Europoje, ypač Sakndinavijos šalyse ir pateikė Talino pavyzdį, kuriame daugelis buvusių gamyklų nebuvo nugriautos, o pritaikytos šių dienų miesto poreikiams.

Konkurencijos nebijo

"Kultūros fabriką" administruojančios Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros vadovė Raimonda Laužikienė mano, jog dar vienas menininkams atiduotas objektas visų Klaipėdos miesto problemų neišspręstų, tačiau neabejoja, jog norinčiųjų jį "apgyvendinti" ir juo naudotis tikrai nepritrūktų.

R. Laužikienė nesutinka su kaltinimais, jog "Kultūros fabrikas", sukurtas iš buvusio tabako fabriko, nėra pritaikytas menininkams, tačiau pripažįsta, kad jos vadovaujamas objektas nėra pritaikytas visų sričių kūrėjams.

"Kultūros fabrikas" - daugiafunkcė erdvė. Jame vyksta daugybė renginių, kino filmų, repetuoja trys šokių kolektyvai, keletas teatrų. Daugiau jų ir netilptų, nes repeticijos vyksta labai intensyviai ir salė nuolat užimta. Dienos metu nuolat dirba apie 90 medijų, informacinių technologijų atstovų, kurie kuria kūrybinį produktą - videožaidimus, tekstus ir panašiai. Patalpų užimtumas šiuo metu yra 90 procentų. "Kultūros fabrikas" veikia atviros erdvės principu, jis pritaikytas kūrėjams, kuriems aktualu bendradarbiavimas. Tai, jog "Kultūros fabrike" nebus vietos tradicinių vaizduojamųjų menų kūrėjams buvo žinoma nuo pat projekto pradžios, nes jiems reikalinga uždara kūrybinė erdvė, izoliacija. Būtent tai turi policijos ir kalėjimo pastatas. Jo erdvės gali būti puikiai pritaikytos vizualiųjų menų kūrėjų poreikiams. Todėl pritarčiau idėjai, jog ten įsikurtų menininkai. Įsivaizduju, jog šis objektų būtų visai kitoks nei "Kultūros fabrikas", labiau bohemiškas", - kalbėjo R. Laužikienė.

Pašnekovės nuomone, policijos pastato perdavimas menininkams būtų pigiausias sprendimas.

"Norint jį pritaikyti kitokiai veiklai, pavyzdžiui, mokslo centrui, reikėtų didelių investicijų. O meninkai gali įsikurti su minimaliomis investicijomis, tačiau seno pastato išlaikymo kaštai tikrai nebus minimalūs, nors jame, skirtingai nei "Kultūros fabrike", praktiškai visas plotas gali tapti naudingu plotu, tačiau vien šildymas kainuos tikrai daug ir kvadratinio metro išlaikymo kaštai, manau, bus panaši kaip ir "Kultūros fabrike". Žinoma, nereikia galvoti, kad menininkai, kurie dabar kelia šią idėją ir naudosis šiuo pastatu, nes praeis laiko, kol idėja bus įgyvendinta, ir tomis erdvėmis naudosis jau kiti žmonės. Įžvelgčiau pavojų, kad pastatą gali ištikti "Vydūnkės" likimas. Iš pradžių pastatas atiduodamas menininkams, o paskui jie iš jo išvaromi. Dėl to turėtų būti labai aiškūs saugikliai", - samprotavo R. Laužikienė.

Istorija

Jonas Tatoris knygoje "Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų" rašė, jog po didžiojo Klaipėdos gaisro, 1857 m. dešiniajame Dangės krante, naujai nutiestoje Malkų (dabartinėje Uosto) gatvėje buvo nupirktas sklypas teismui, išsikraustančiam iš griaunamų Klaipėdos pilies pastatų. 1862 m. statybos darbai buvo baigti. Centrinėje komplekso dalyje (prie gatvės) įsikūrė prisiekusiųjų teismas, dešinėje - teismo įstaigos, kairiajame fligelyje buvo įrengtos kalėjimo kameros.
1898 m. kompleksas išplėstas - pristatytas priestatas su butais tarnautojams. Statinių apjuostame kieme buvo aikštelė kaliniams pasivaikščioti.
Sovietmečiu komplekse veikė Vidaus reikalų valdyba. Nepriklausomybės metais iki 2016-ųjų - Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Pastarajam persikėlus į naują pastatą Kauno g. senasis kompleksas perduotas Turto bankui, kuris dabar jį bando parduoti.