Apie "Iškamšų kontorą", kuri dedikuota kultūros sostinei K

Kampuotai komplikuotas knygos "Iškamšų kontora" pristatymas vyks gruodžio 10 d. 17 val. I. Simonaitytės bibliotekoje, Konferencijų salėje. Į pristatymą kviečia slapta bendrija UKS4 (jos nariai nežino, kad jai priklauso, todėl vadintina slapta). Renginyje taip pat dalyvaus nieko blogo neįtariantys 7 bendrijos UKS4 nariai, Akvilės M. holograma ir knygos autoriai rašytoja Sondra Simana bei fotografas Remigijus Treigys.

Sondra, kodėl iškamšos?

Tai, kas buvo gyva, tampa negyva. Aukščiausio lygio iškamšos atrodo kaip gyvos, tačiau jos yra gaminamos. Kartais dėl to net žudoma. Pavyzdžiui, diplomatui reikia imperatoriškojo pingvino. Knygoje yra daug prototipų, kurie Klaipėdoje labai atpažįstami. Dabar apie juos net pavojinga kalbėti. Kai kurie jų pretenduoja į labai aukštus postus.

Iškamšos paliečia mirties temą. Kaip priimi mirtį? Mumijos taip pat yra iškamšos. Jos - tarsi gyvenimo pratęsimas kita forma.

Garsus Didžiosios Britanijos šiuolaikinio meno kūrėjas Damien Hirs avis, ryklius panardina į formalino tirpalą dideliuose stikliniuose kubiluose ir pristato tai kaip meno instaliacijas. Pavadina "Neįmanomas mirties išgyvenimas gyvybę jaučiančio sąmonėje". Ką tai suteikia žiūrovui?

Tai antroji tavo knyga po aštuonerių metų pertraukos. Kas ją inspiravo? Apie ką ji?

"Iškamšų kontorą" pradėjau rašyti labai seniai. Iš karto po to, kai išleidau pirmąją savo knygą "Einantis kalnas". Rašyti ir leisti knygas nėra mano gyvenimo tikslas. Knyga yra tik dalis mano mąstymo, gyvenimo. Knygą sudaro dvi istorijos arba apsakymai, nes iki romano, mano nuomone, jie neužauga.

Pirminis impulsas rašyti "Iškamšų kontorą" atsirado iš slegiančio uždarumo pojūčio. Tai, jog dirbantys vienoje sferoje žmonės pasistato barikadas tarpusavyje ir labai aiškiai nusibrėžia ribas. "Iškamšų kontora" - tai ir kultūros paralelė. Neseniai mes labai kovojome dėl Klaipėdos tapsmo Europos kultūros sostine, bet ja tapo Kaunas. Tas isterinis fonas ir projektų pritraukinėjimas prie reikalavimų ir europinių standartų taip pat sukėlė vidines drumzles. Knygos dalį, kuri vadinasi "Iškamšų kontora", skiriu K kultūros sostinei. Iš dalies atsisakiau tiesioginių užuominų į Klaipėdą, bet ji vis dėlto labai atpažįstama. Man atrodo, kad ši knyga šiuo metu yra labai aktuali ir pasirodė pačiu laiku. "Iškamšų kontora" yra labai tamsi, niūri, slegianti. Tai antiutopija apie šiuolaikinę visuomenę ir jos susvetimėjimo formas, kai pats šilčiausias jausmas meilė ir net seksas tampa iliuzija. Jo nereikia realaus. "Iškamšų kontoroje" veikia sapnų halogramos, kurios gali funkcionuoti visiškai atskirai. Ir visa tai yra iliuzija. Ir kultūra yra iliuzija. Aš suprantu, kad kultūra manęs, kaip žmogaus, neišgelbės, tačiau gyvenu kultūrinį gyvenimą.

Nuo ko kultūra turėtų gelbėti?

Tai gyvenimo prasmės klausimas. Kodėl žmogus gyvena, kas yra jo būties pagrindas?

Kai esi religingas ir tavo Dievas yra Jėzus Kristus arba Buda ar bet kuris kitas, jis duoda tau aiškų kelią. Religijos kelias - mokymas ir ritualai, o jo esmė, tikslas ir viltis yra tikėjimas pomirtiniu gyvenimu.

Tačiau dauguma mūsų esame netikintys. Dievo labai mažai šiame pasaulyje. Jeigu neiname religiniu keliu, gyvenimo prasmės klausimas vis tiek kyla. Man į visus prasmės klausimus atsako kultūra. Suvokiu, kad ji nėra religija, bet ji paima visas mano jėgas.

Manau, kad esu religiniame santykyje su kultūra, tačiau suprantu, kad kultūra man nesuteikia išgelbėjimo. "Iškamšų kontoroje" juntama tendencija, būdinga visam šiuolaikiniam menui, suformuoti daug žiūros taškų į save ir į aplinką. Nė vienas iš jų nėra labai teisingas, tačiau yra kritiškas ir kartu objektyvus.

Apie ką antroji knygos dalis?

Kita knygos istorija vadinasi "Plunksnų priauginimas". Ji yra visiškai kitokia.

"Plunksnų priauginimas" gimė iš susirašinėjimo literatūriniais laiškais su rašytoja Nijole Kepeniene. Nijolė man pasiūlė tai daryti. Pirminė idėja buvo išleisti bendrą knygą. Nijolė mūsų susirašinėjimą pavadino romantiškai "Akiniai nuo meilės". Man romantika nelimpa, tad aš pavadinau savo istorijas "Plunksnų priauginimu". Susirašinėti pradėjome gal prieš penkerius metus. Nijolė man parašo - aš tęsiu istoriją. Paskui aš padariau ilgą pertrauką, gal dvejus metus nerašiau ir Nijolė numojo į šį reikalą, nebenorėjo jo toliau tęsti, pasiūlė man išleisti atskirai tik savo laiškus kaip savarankišką apsakymą. Man tie laiškų personažai tapo labai gyvi. Beje, kai kuriuos jų klaipėdiečiai tikriausiai atpažins. Pavyzdžiui, valkatą su didžiuliais mėsos gabalais po akimis. Jis vaikščiojo Klaipėdos gatvėmis. Dabar jis jau miręs. Su tuo žmogumi laiškuose gimė mistinis santykis. Jo gyvenimo istoriją aš išgalvojau ir nors jis miręs, man jis labai gyvas, turėjau pabaigti jo istoriją. Greta rutuliojasi moters istorija. Moteris užsidėjo peruką ir išgyveno savo moteriškumo metamorfozę ir net vėžį, kai perukas priaugo. Paskui ji nusiskuto plaukus, ir galiausiai nusiskuto peruką. Tai istorija apie moters jausenas, būsenas, išgyvenimus.

Kam skirta knyga? Kaip įsivaizduoji jos skaitytoją?

Knyga skirta suaugusiam skaitytojui. Knygą sukūrė klaipėdiečiai, joje daug Klaipėdos realijų, tad, manau, pirmiausia bus įdomi klaipėdiečiams.

Greta teksto "Iškamšų kontoroje" publikuojamos klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio fotografijos. Kodėl jos čia ir apie ką?

Man labai svarbus yra knygos vizualumas. Norisi, kad knyga būtų kaip daiktas, kuris patraukia dėmesį. Visada stebėdavausi autoriais, kurie išleidžia knygą ir visai nesirūpina jos išvaizda. Aš jaučiuosi lyg orkestro dirigentas. Man viskas yra svarbu. Maža to, viskam noriu diriguoti.

Šioje knygoje norėjau, kad vaizdas išreikštų perpildytą tuštumą, kad jis sąveikautų su tekstu, kurtų dialogą, tačiau neiliustruotų jo. Norėjau, kad vaizdas papildytų, praplėstų literatūrinį lauką. Man buvo svarbu, kad vaizdo kūrėjas perleistų per save žodį ir sukurtų vaizdą. Reikėjo žmogaus, kuris turi savo individualų pasaulį. Kad mūsų pasauliai susitiktų ir pasikeistų.

Fotomenininkas Remigijus Treigys yra perpildytos tuštumos meistras. Jo fotografijos atrodo labai paprastos, jose lyg ir nieko nėra, tačiau žiūrėdama į jas aš jaučiu, išgyvenu labai daug. Tas jausmas man buvo svarbesnis nei galbūt kieno nors nuomonė, kad R. Treigio fotografijos knygoje yra todėl, kad jis yra populiarus ir žinomas. Beje, R. Treigio fotografijos šįsyk yra kurtos telefonu.

Knygos dizaineris - mano bičiulis, kuris kūrė ir pirmąją mano knygą, Gytis Skudžinskas, redaktorius - Egidijus Gaidauskas. Knygą išleido Sauliaus Jokužio spaustuvė. Tai - žmonės, kuriems jaučiu pagarbą, kurie man yra draugai.