Alus - neatskiriama Klaipėdos istorijos dalis

Vis dėlto viena iš "Švyturys Brewery" intrigų kol kas dar lieka neatskleista. Tik liepos 14 d. visuomenei bus pristatyta unikali, iš aludarystės gerbėjų ir kolekcininkų surinkta, ekspozicija, supažindinanti su senąja alaus gamyba, reklama, įmonės istorija ir alaus kultūra.

Įdomi kolekcija bus pristatyta senoje spintoje. Į 16 spintos stalčių sudėlioti įvairūs su alumi susiję daiktai, kurie nukels ekspozicijos lankytojus į skirtingus istorijos periodus.

Kol ekspozicija ruošiama, "Vakarų ekspresas" verčia uostamiesčio senosios alaus istorijos puslapį. Įdomu pastebėti, kad istorija kartojasi, alaus gamyba ir pardavimas Klaipėdoje išgyveno pakilimų ir nuopolių.

Seniausias bravoras - pilyje

Istoriniai šaltiniai liudija, jog Klaipėdos krašte alus pradėtas gaminti ir paplito Livonijos ordino valdymo laikais (1252-1525). Ordinas turėjo monopolį alui gaminti ir karčiamoms steigti. Seniausia alaus darykla veikė Mėmelburgo pilyje.

1415 m. datuojamuose pilies inventoriniuose dokumentuose parašyta, jog labiausiai pilyje vartotas Kolacijų (Kollatien) ir Konvento alus, taip pat minimas "Geras", "Senas", "Kovo" ir "Vietinis" alus.

Alus buvo gaminamas vietoje ir atvežamas ir Vismaro, Dancigo, Karaliaučiaus. Svaigiuosius gėrimus, skirtingai nei kitas maisto atsargas, ordinas sandėliuodavo pilies konvento rūsyje. Nevietinis Vismaro, Dancigo ar Karaliaučiaus alus XV a. pirmojoje pusėje buvo tiekiamas statinėse (Tonnen), o jo pristatymo į Klaipėdą išlaidas apmokėdavo pati ordino kasa.

Vietoje pagamintas alus taip pat buvo pilstomas į statines. Archeologų teigimu, stiklinių butelių alui laikyti seniausiuose mūsų miesto kloduose pasitaiko itin retai. Pilies alaus darykla buvo stambiausia. Užfiksuota, jog 1627 m. joje buvo pagaminta 1 712 tonų alaus. Pilies alaus bravore gamintas 4 rūšių alus: Ponų (arba vyrų) alus, Kareivių alus, Smuklininkų alus ir Stalo alus. Pilies alaus darykla veikė iki XVIII a. pradžios.

Vestuvėms - dvi statinės

XV amžiuje nevaržomi alų galėjo gaminti ir miestiečiai. Nors miestas buvo nedidelis - 1447 m. jame gyveno tik 47 šeimos, tačiau veikė 5 smuklės. Karčiamos buvo vienas svarbiausių miestiečių verslų greta žvejybos ir prekybos.

XVI a. pabaigoje aludarių profesija tapo privilegijuota, o XVII a. vietinė ir tarptautinė svaigiųjų gėrimų rinka pradėta reguliuoti griežtais įstatymais.

Įsteigta "Bravorų kolegija" kontroliavo alaus gamybą ir prekybą, nustatinėjo mokesčius už alų. Įsigaliojo alaus darymo įstatymas, suteikęs teisę alų daryti ir juo prekiauti tik karčiamoms-viešbučiams, 1671 m. vėl leista gaminti alų visiems miestiečiams, tačiau tik kartą kas dvi savaites.

Klaipėdietė archeologė Indrė Žigeu (Šimkutė), tyrinėjusi svaigiųjų gėrimų kultūrą Klaipėdoje XIII-XIX amžiais, pažymi, jog ne tik alaus gamyba, bet ir vartojimas uostamiestyje buvo griežtai reglamentuojamas.

BUTELIAI. Tik pradėjus naudoti stiklinius butelius, alus buvo pradėtas plačiai eksportuoti. Buteliai buvo įvairių formų, išraižyti, užkemšami rankomis. Todėl už produkcijos kokybę atsakingas buvo kiekvienas daryklos darbuotojas.

Pavyzdžiui, XVII a. antroje pusėje buvo uždrausta "sekmadieniais ir švenčių dienomis, prieš ir po vidurdienio, kol vyksta pamaldos, o per tris didžiausias šventes - ištisą dieną pilstyti vyną, midų, alų bei degtinę arba sėdėti svečiuose".

Sužadėtuves ar vestuves buvo leidžiama švęsti ne ilgiau nei vieną dieną ir išgerti per jas tik dvi statines alaus. Ištuštinus daugiau grėsė baudos. Laidotuvių apeigos turėjo būti tuoj pat nutrauktos, jei "prie mirusiųjų, kol jie nepalaidoti, didelis bruzdesys, prašmatnumas, rijimas ir girtuokliavimas vyksta. Krikštynų ir laidotuvių alui išgerti buvo skiriama tik pusė dienos".

Kaminkrėčio alus

Nepaisant griežtų taisyklių, svaigiųjų gėrimų gamyba ir prekyba Klaipėdoje buvo pelningas užsiėmimas.

Skaičiuojama, 1683 m. mieste veikė 69 smuklės - užeigos, o 1721 m. senamiestyje buvo 72, Frydricho priemiestyje dar 5 aludariai.

Salyklinio alaus darytojai buvo priskiriami didžiųjų miestiečių luomui. Laikyti karčiamas gaudavo teisę įvairių profesijų atstovai: pirkliai, mokytojai, net kaminkrėtys.

Miestas turėjo savo salyklo džiovyklas už miesto, kurios 1778 m. buvo parduotos aludarių cechui. Aludarystė ypač suklestėjo XVIII a. pabaigoje, kai per Klaipėdos miestą pradėta gabenti mediena. Į miestą atvykę pirkliai iš Škotijos, Anglijos, jų laivų statytojai, medienos apdirbimo meistrai buvo pagrindiniai alaus vartotojai.

Pramonės era

Keičiantis istorinėms aplinkybėms ir alaus gamybos technologijai, augant konkurencijai, XIX-XX a. alaus gamybą perėmė stambios daryklos.

Pirmąją pramoninę alaus daryklą Klaipėdoje 1784 m. įsteigė iš Tilžės atvykęs pirklys Jokūbas (Jacob) Rainkė. Jis įsikūrė Frydricho priemiestyje (nuo 1722 m. tapusiame oficialia Klaipėdos dalimi), šalia miesto gynybinių pylimų. 1840 m. J. Rainkei priklausantys sklypai jau užėmė visą kvartalą tarp Frydricho Vilhelmo, buvusių Naujosios ir Kapų gatvių - maždaug ten, kur šiais laikais įsikūręs Senasis turgus. Juose, prie Frydricho turgavietės ir pagrindinės gatvės, ir stovėjo J. Rainkės alaus bravoras.

SIMBOLIS. Rainkių šeimos atstovai per visą XIX a. išlaikė sukurtą aludarystės ir prekybos verslą savo rankose. XX a. jį vystė ir plėtojo kiti klaipėdiečiai. Tačiau ant seniausios išlikusios pramoninės Klaipėdos įmonės herbo amžiams nutūpė Rainkių heraldinis simbolis - audrų ir pavojų nebijantis jūrinis erelis.

Čia veikė viešbučiai, parduotuvės ir užeigos, vykdavo savaitiniai ir metiniai turgūs. Juose parduoti galvijų suvažiuodavo žmonės iš viso Klaipėdos krašto, Tilžės ir kitų Rytprūsių vietovių, taip pat ir Lietuvos bei Žemaitijos. Neatsisakydavo jie paragauti ir klaipėdietiško alaus. Užfiksuota, kad Rainkės alaus ragavo ir 1807 m. į Klaipėdą persikėlęs Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III.

XIX a. viduryje alaus daryklos paveldėtojas Johanas Vilhelmas Rainkė, kuris plačiai vertėsi ir prekyba, buvo vienas iš dvylikos turtingiausių Klaipėdos miestiečių. 1854 m. kilęs didysis Klaipėdos gaisras stebuklingai nepalietė Rainkių giminei priklausiusių įmonių. Alaus verslo savininkas dosniai aukojo ir padėjo nukentėjusiesiems nuo gaisro klaipėdiečiams.

BRAVORAS. Taip atrodė Rainkių bravoras.

1890 m. užsidarė paskutinė viršutinio rauginimo darykla, išliko trys stambios alaus daryklos: Bohemijos alaus darykla, Biurgeriška alaus darykla ir Klaipėdos akcinė alaus ir degtinės darykla - "Švyturio" pirmtakė. Biurgeriška alaus darykla buvo Joniškės priemiestyje ir veikė iki XX a. pradžios.

Bohemijos bravoras, kurio apleisti pastatai iki šiol stūkso tarp Herkaus Manto g. 38 ir Šaulių g. 25 namų, išaugo iš nedidelės XIX a. pirkliui priklausiusios alaus daryklos. 1890 m. ją perėmę akcininkai pastatė didelį korpusą Šaulių gatvėje, kitus statinius, spirito varyklos korpusą. Prie šio jungtinio alaus ir spirito bravoro veikė firminė gėrimų parduotuvė (dabar toje vietoje įsikūrusi kavinė "Flamingas").

Dovydo žvaigždės paslaptis

Rainkių darykloje pagamintas alus buvo pilsotmas į stiklinius butelius. Tamsus alus į rudus butelius, šviesus - į žalius. Buteliai buvo surenkami ir naudojami ne vieną kartą. Buteliai buvo uždengiami metalinėmis vielutėmis pritvirtinamais baltais keraminiais kamšteliais. Kai kurie iš jų buvo pažymėti šešiakampe Dovydo žvaigžde.

Keliama keletas versijų, ką šis simbolis reiškia. Žinia, kad Dovydo žvaigždė yra žydų tautos ženklas, tad gali būti, jog šiuo ženklu buvo pažymėtas žydams vartoti tinkamas košerinis alus. Šešiakampė žvaigždė taip pat žinoma ir kaip alchemijos ženklas. Įdomu, kad iki XIX a. žmonės nesuprato alaus gamybos, salyklo fermentacijos proceso ir prilygino jį alchemijai. Dar viena versija, jog iš trikampių sudaryta Dovydo žvaigždė gali būti trijų svarbiausių alaus gamybos elementų - vandens, salyklo ir apynių - sąjungos simbolis.

Suvienytos pajėgos

1866 m. alaus daryklą paveldėjęs Francas Rainkė (Franz Reincke), statė ir plėtė naujus alaus daryklos pastatus vietoje užverstų gynybinių griovių prie Kūlių vartų. Iškilo nauji raudonų plytų pastatai, skirti padidinti viršutinio ir apatinio rūgimo alaus pajėgumams, pastatytas acto fabrikas, o XIX a. antroje pusėje - ir puošnus gyvenamasis namas su bokšteliu (dabar viešbutis "Memel"), kuriame gyveno įmonės vadovai, veikė firminė parduotuvė.

Reikšmingiausias Rainkių verslo sprendimas buvo priimtas 1871 m. - jų darykla sujungta su gretimai veikusiu atsargos leitenanto, buvusio pašto sekretoriaus Teodoro Proiso (Theodor Preuss) valdomu bravoru ir įsteigta akcinė bendrovė. Pažymėtina, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje - tai viena seniausių akcinių bendrovių ir seniausia alaus darykla buvusioje Rytų Prūsijoje.

REKLAMA. Tarpukariu prisižiūrėti spalvingiausių etikečių ir juokingiausių reklamų buvo galima daugiausiai.

Sukūręs naują pramoninį verslą ir patikėjęs jo valdymą profesionalams, Rainkė pasitraukė į šešėlį - vadovavo tik naujosios Klaipėdos akcinės alaus ir degtinės daryklos ("Memeler Aktine Brauerei &Destillation") priežiūros tarybai.

1883 metais bravoras už savo verdamą porterio alų gavo pirmąjį apdovanojimą Klaipėdos tarptautinėje verslo mugėje. XX a. pradžioje sėkmingai veikusi akcinė bendrovė dar labiau išplėtė savo veiklą, įsigijo vyninę ir pakeitė pavadinimą - tapo Klaipėdos akcine alaus darykla, degtinės ir likerio fabrikais.

Pilstė mineralinį

Bendrovės veiklą sutrikdė Pirmasis pasaulinis karas ir Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. Lietuvoje įvesti aukšti muitai importuojamiems vyno gaminiams sužlugdė vyno prekybą. Nuo 1923 m. priimtas akcizo įstatymas, kuriuo alus priskirtas prie svaigiųjų gėrimų ir apdėtas mokesčiais. Juo nebuvo galima prekiauti šeštadieniais, sekmadieniais, švenčių dienomis. Apribojimai nebuvo taikomi tik iki 3 proc. stiprumo alui. O Klaipėdoje gaminamas alus buvo daug stipresnis.

Keičiantis rinkai bendrovė plėtė sulčių, vaisvandenių gamybą, pradėjo pilstyti mineralinį vandenį, įsteigė mielių fabriką, pardavinėjo techniškai atgyvenusius pastatus. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1945 m. apgriauti likę alaus daryklos pastatai, tačiau išlikusiuose jau 1946 m. vėl pradėjo veikti alaus darykla, pavadinta "Švyturio" pavadinimu.

Šaltiniai: Zita Genienė, Jonas Genys "Švyturio alaus daryklos istorinė raida: I. XVIII a. - XX a. pirma pusė. II. 1945-1984 m."
Indrė Šimkutė "Svaigieji gėrimai ir jų importas Klaipėdoje XIII-XIX amžiais", Vasilijaus Safronovo sudarytas straipsnių rinkinys "Klaipėda Europos istorijos kontekstuose".

Radiniai liudija alaus vartojimo kultūrą

Dr. Jonas GENYS, archeologas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius

Alus - neatsiejamas Klaipėdos istorijos palydovas nuo miesto įkūrimo laikų iki šių dienų. Iš seniausių laikų archeologai dažnai aptinka žalvarinius kranus iš alaus statinių, kai kada randamos įvairios medinės detalės, primenančios kamščius, ir pan. Muziejus turi didelę kolekciją akmens masės keramikos bokalų, iš kurių miestiečiai gerdavo alų nuo XVII a. Bokalai panašūs į dabar parduodamus suvenyrinius bokalus, su gražiais siužetais, dangteliais. Nuo XVIII a. pab. iki XX a. pradžios alaus kultūrą reprezentuoja stikliniai buteliai, padėkliukai alui, kiti daiktai, kalbantys apie klaipėdiečių alaus vartojimo tradicijas. Su nekantrumu ir smalsumu laukiu, kokią specializuotą alaus vartojimo kultūrą bei istoriją pristatančią kolekciją pristatys alaus darykla.