Karolis Kaupinis: saviplaka kyla iš menko akiračio

Nepatogus kinas, kurio nepatrauklus filmavimo kampas palieka daug paslapties. Taip režisierius siekė, kad žiūrovas pasijustų lyg sėdėdamas prieš veidrodį (,,tokiu būdu pamatai, kaip daugelis mūsų elgiasi kritinėse situacijose.“)

Pritvinkusi prakaito klaustrofobiška aplinka patalpose, o išorėje – gaivi, leidžianti atsikvėpti. Toks kameros santykis su realybe (it trečias žmogus palatoje), taip pat ir vis nenusileidžianti saulė simbolizuoja nuolatinę įtampą, kuomet artimųjų slaugomas žmogus išgyvena paskutiniąsias dienas, o jo būklei pagerinti nebėra šansų.

,,Filmo veikėjai – tėvas ir sūnus – siekia susidoroti su bejėgiškumo jausmu. Beviltiškoje situacijoje mėginama rasti veiklos, kad veiksmas savaime taptų vilties pakaitalu. Dėl to jų elgesiui būdingos smulkmenos, kurios iš išorės gali atrodyti absurdiškos“, – filmo scenarijaus ir režisūros ypatumais dalinosi K. Kaupinis.

Kalbai pasisukant apie šiuolaikinio žiūrovo kultūrinį mentalitetą, aktoriaus D. Želvio nuomone, šiandien žmogus yra tapęs priklausomu nuo dirgiklių, kurie suteikia greitą efektą – staigų juoką, pyktį, pasitenkinimo jausmą, kai filmo herojui kažkas nepavyksta. Taip pat ryškus ir noro būti pasaulio centru fenomenas.

,,Prisimenu, dar būdamas vaiku žiūrėdavau pirmąsias artimųjų nuotraukas iš kelionių į užsienį – apsilankę Paryžiuje, ,,Place des Invalides“, nuotraukose būdavo tik maži žmogeliukai, o rūmai – didingi. Dabar pusę nuotraukos užima žmogaus veidas ir tik kokio nors svarbaus statinio užuomina“, – atkreipė dėmesį K. Kaupinis.

Nepaisant pakitusio matymo kampo – iš pasaulio į save patį – Lietuvoje žmonės, pasak režisieriaus, yra dar vis pilni nepilnavertiškumo kompleksų, iš kurių kyla didžiausias emocinio neigiamumo kiekis. Lietuvis, kaip imperijos baudžiaunininkas, kaip sovietinės imperijos vasalas yra lietuvis, kuris pamiršo, kas yra orus išsitiesimas. Svetimas yra suvokimas, kad mažas žmogus turi teisę egzistuoti taip pat kaip didelis.

,,Ar pastebėjote, kad jaunieji lietuviai bendrauja su įvairiausiomis Europos ir pasaulio tautomis, bet ne su latviais ar lenkais? Taip yra todėl, kad pastarosios tautos lietuviui yra veidrodis – jame pamatai tuos pačius kompleksus, kuriais ir pats esi persmelktas. Saviplaka kyla iš menko akiračio ir todėl menkos yra galimybės lygintis su pasauliu“, – įsitikinęs Karolis Kaupinis.