"Dangės flotilė" - su vikingiškais akcentais

Tie, kurie nematė Dangėje plaukiančių istorinių laivų ir pakelto Pilies tilto ketvirtadienio ar penktadienio vakarą, tokiu reginiu dar galės pasigrožėti ir šiandien nuo 18 iki 19 vl.

Pagrindinė penktosios „Dangės flotilė“ tema – vikingai. Talkinant istoriniams klubams siekiama sugrįžti į X–XIII a., teatralizuotai pristatyti pasaulį drebinusius narsius jūrininkus – vikingus, jų santykius su kuršiais, jotvingiais – baltų gentimis, kurios irgi garsėjo karingumu. Todėl prie Buriuotojų krantinės (šalia Biržos tilto), kur švartuojasi "Dangės flotilės" laivai, šiandien veiks vikingų stovykla ir kūrybinės dirbtuvės „Kuršiai ir vikingai – istoriniai draugai ar priešai?“.

Stovykloje įsikurs kuršių gyvensenos, buities ir karybos klubas „Pilsots“, istorinės rekonstrukcijos klubai „Jotva“ bei „Leitgiris“, vikingų rekonstrukcijos klubas „Walhalla“ iš Lenkijos. Baltarusių istorinės rekonstrukcijos klubas įrengs ekspoziciją po atviru dangumi ir demonstruos kaip tradiciniais metodais buvo statomi senoviniai laivai.

Čia bus galima susipažinti ir su to laikotarpio amatais: darbuosis audėja Ingrida Šilgalytė, siuvėja Irma Šaltytė-Šimkienė, liaudies instrumentų meistras Skalmantas Barkauskas, peiliadirbis Vykintas Motuza, keramikė Kristina Motuzienė-Motuzevičienė, kalvis Juozas Taraila, vikinginio periodo stiklo karoliukų meistrė Daiva Tarailienė, juvelyrų grupė „Etnopapuošalai baltiška juvelyrika“, bus demonstruojamas siūlų dažymas gamtiniais dažais.

Šventės metu laivuose lankytojus priims ne tik laivų įgulos. Šeštadienį ir sekmadienį nuo 11 iki 15 val. Jūrų muziejaus edukatoriai bei savanoriai kvies dalyvauti edukaciniame išlikimo žaidime „Nuo denio ant denio“, kurio dalyviai aplankys ir susipažins su visais flotilės laivais.

„Dangės flotilėje“ šiemet išsirikiuos net penkiolika laivų – kurėnai, venterinės valtys, archaiški luotai, grėsmingi vikingų laivai, senovinės jachtos iš Lietuvos ir kitų valstybių. Pristatome pagrindinius flotilės dalyvius.

Kurėnai

Kuršių marių žvejų burvaltės – kurėnai, kiudelvaltės, bradinės ir venterinės valtys – pavadinimus gavo nuo tinklų, kuriais žvejojo, tipo. Tai – plokščiadugnės, mažos grimzlės burvaltės, kuriomis buvo žvejojama Kuršių mariose iki XX a. vidurio. Jos minimos jau XIV–XV a. kronikose ir Ordino valstybės dokumentuose. Jų piešiniai pasiekė mus iš XVIII a.

Burvaltėmis vietiniai gyventojai ne tik žvejojo, bet ir gabeno gyvulius į ganyklas, šieną iš kito marių kranto pievų, vyko į pamaldas. Dar XX a. pr. jomis plukdytas ir paštas. Yra duomenų apie žvejų burvaltėmis plukdytus karius.

Laikui bėgant šiek tiek kito burvalčių silueto forma. Senesnėms būdingesnis labiau riestas laivapriekio ragas, o naujesnėms – platesnis ir stabilesnis korpusas. Todėl senesni laivai plaukė greičiau ir buvo universalesni, bet naujesni labiau tiko žvejoti didesniais tinklais.

Didėjantis garlaivių ir motorlaivių laivybos intensyvumas užtikrino greitą žvejų laimikio pristatymą į turgus. Tai skatino burvaltes naudoti tik žvejybai. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Kuršių mariose buvo leidžiama žvejoti tik buriniais laivais. Po karo, pasikeitus gyventojų sudėčiai, paplitus motoriniams žvejybos laivams, burvaltės tapo nebereikalingos, jos buvo apleistos ir paliktos sunykti.

Kurėnais žvejojo poromis, tempdami 120 m ilgio trisienį tinklą – korną. Įgulą sudarė 2-3 vyrai, dažniausiai vienos šeimos nariai. Kiekvienas kurėno savininkas žvejojo tik jam priskirtoje vietoje. Todėl buvo labai svarbu atskirti ne tik kaimą iš kurio atplaukė burvaltė, bet ir licenzijos numerį. Vokiško kaimo pavadinimo trys pirmosios raidės ir žvejybos leidimo numeris buvo rašomi ant borto bei burių. Taip pat priklausomybę kaimui žymėjo vėtrungės simboliai.

Vienintelis originalus kurėnas, praeitą šimtmetį dar plaukiojęs Kuršių mariose, yra eksponuojamas Lietuvos jūrų muziejaus senųjų laivų aikštelėje.

2001 m. muziejuje buvo pastatytas naujas kurėnas "SüD 1". Jį statė dailidės iš Švėkšnos miestelio, naudodami autentiškus darbo metodu ir medžiagas. Šio kurėno užrašas ant burių – „SüD“ – nurodo vokišką Kopgalio kaimo pavadinimą Süderspitze.

2006 m. Liaučių kaime pastatytas gafelinis (gafelis – medinis buomas, kurį keliant pakeliama ir didburė) kurėnas "Sturm 1", kuris šiuo metu reprezentuoja senąją žvejų gyvenvietę rytiniame marių krante – Šturmus (Šilutės rajonas). Šis kurėnas yra vienintelis iš kurėnų su trijų tipų burėmis.

1992 m. Nidoje dailininkas Eduardas Jonušas ir laivų statytojas Henrikas Mališauskas pastatė kiudelinę valtį kurėną “Kuršis”. Burvaltė pastatyta iš ąžuolo ir atitinka senųjų žvejybos burvalčių su aukštais ragais konstrukciją. Kurėno „Kuršis“ stiebas, iš visų šiuo metu plaukiojančių kurėnų, yra pats ilgiausias. Taip buvo padidintas burvaltės buringumas ir kompensuojamas vėjo trūkumas, kadangi mariose kopos užstoja vakarų krypčių vėjus.

Venterinė valtis

Mažosios Lietuvos folklore žvejų burvaltės apibūdinamos kaip "juodi laiveliai", nes ąžuoliniai laivų bortai būdavo impregnuojami juoda derva. Venterinės valtys iki XX a. vid. Kuršių mariose ir Nemuno deltoje buvo naudojamos žvejybai su venteriais, tinklais, kurie buvo pastatomi mariose ir tikrinami, priklausomai nuo oro sąlygų ir žvejybos sezono. Venterinė valtis – greita ir manevringa, todėl ja galėjo plaukti ir vienas žmogus. Nuo kurėnų skyrėsi ne tik dydžiu, bet ir tuo, kad jų stiebų nepuošė vėtrungės.

Venterinės valtys buvo populiarios ir žvejų kaimuose prie seklesnių vandenų, netinkamų žvejoti didžiosiomis burvaltėmis. Venteris – žvejybos tinklas su vienu arba dviem tinkliniais sparnais. Iki šiol venteriai tebestatomi Kuršių marių seklesnėse vietose. Žuvis, įplaukusi į venterio gaudyklę, nebegalėdavo pasisukti, plaukdavo į priekį ir įstrigdavo susiaurėjime. Venteriais Kuršių mariose buvo gaudomi sterkai, karšiai, lydekos, unguriai.

Rusnės miestelis garsėja tradicinių Kuršių marių laivų laivadirbyste. Miestelio sodybose atgimsta kiek įmanoma tikslios kurėnų ir venterinių valčių replikos. Tai daugiausia laivadirbio Simo Knapkio vykdomi projektai. Rusnėje tradicinę krašto laivybą puoselėja ir Kęsto Laukevičiaus šeimyna.

Reisinė "Dreverna"

Kuršių marių „kelioniniai burlaiviai“ (Kurische Reisekahn, Haffkahn) – reisinės - išsiskyrė daug geresnėmis jūrinėmis savybėmis. Šie laivai buvo statomi iš ąžuolo ir turėjo gafelinį takelažą. Stipri laivo konstrukcija ir jūrinės savybės leido šiems laivams plaukioti audringomis Kuršių mariomis ir Aistmarėmis, o dėl plokščio dugno ir mažos grimzlės – upėmis ir kanalais, todėl jų plaukiojimo rajonas buvo didelis.

Tipologiškai šie laivai vadinti „plokščiadugniais Kuršių marių laivais“. W. Thielis mano, kad „kelioniniu Kuršių marių plokščiadugniu laivu“ (Kurische Reisekahn) laivą praminė miestiečiai ir valdžios pareigūnai. Garsaus laivybos istorijos specialisto S. Fornaçono nuomone, pastarasis pavadinimas atsirado dėl to, kad šiais laivais galėjo būti plukdomi ir keleiviai. Jis teigia, kad šis laivų tipas išsivystė XVIII a. pirmojoje pusėje. Kaip ir daugelis laivų jis neturi lietuviško pavadinimo, todėl vadintinas reisine (nuo žodžio „reisas, kelionė“).

1751 m. Rusnės valsčiuje jau buvo 43 tokie laivai. Žvejų kaimų gyventojai statėsi tokius laivus javams ir prekėms gabenti iš Klaipėdos bei Tilžės į Karaliaučių ir atgal. 1823 m. septynias reisines turėjo Klaipėdos laivininkai. 1874 m. Rytprūsiuose plaukiojo apie 600 šio tipo laivų. Šie laivai gabeno statybines medžiagas, druską, javus ir kitokius krovinius Nemunu, Priegliumi, Kuršių mariomis ir Aistmarėmis, pasiekdavo Vyslą ir Dancigą.

Laivadirbiai atkūrė šį burlaivį Drevernoje ir sugrąžino jį į Kuršių marias. Laivo statybos projekto autorius - Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras.

Luotas

Luotas yra iš vientiso medžio kamieno išskobtas laivelis, naudotas susisiekimui, žvejybai bei krovinių transportavimui, atlikdavo kelto funkciją. Kai kuriose šalyse, jei reikėdavo gabenti didesnį krovinį, kelis luotus sujungdavo į vieną junginį.

Vakarų Lietuvoje archeologinių kasinėjimų metu rasti luotai datuojami nuo II–III a. Tačiau Europoje luotai žinomi jau nuo mezolito laikų (VIII–V tūkst. pr. m. e.). Seniausias jų rastas Nyderlandų teritorijoje.

Daugiausia luotai būdavo grubaus darbo, iš ąžuolo išskobtos vandens transporto priemonės, iki 5,5 m ilgio, bukais galais. Lietuvos vandens telkiniuose (upėse ir ežeruose) luotais naudotasi iki praėjusio šimtmečio pradžios, ilgainiui juos pakeitė valtys. Tačiau Dzūkijoje luotais plaukiama žvejoti iki šiol. Jie vertinami dėl tylaus slydimo vandens paviršiumi.

Irstymasis luotu reikalauja lygsvaros įgūdžių. Be jų laivavimas luotu gali baigti tragiškai. Todėl vienas rytų Lietuvoje ir Gudijoje luoto pavadinimų „dušėgubka“ reikštų „sielų pražuva“.

2006 m. vasarą pagal senųjų luotų pavyzdžius, naudodamiesi senoviniais įrankiais, medžio meistrai Žemaitijos nacionaliniame parke išskobė keletą luotų, pagal senovines tradicijas juos apdegino ir ištepė aliejumi, o paskui sėkmingai išbandė Platelių ežere. Darbus atliko medžio meistrai Česlovas Talačka, Vytautas Blistrubis, Vytas Jaugėla, skulptorius Antanas Vaškys ir archeologas Klaidas Perminas.

Drakaras

Karo laivas "Jotvingis" tinka plaukioti jūra ir upėmis. Tai - sumažinta Gokstado laivo (vikingų laivas, rastas 1880 m. pilkapyje Norvegijoje ir šiuo metu eksponuojamas muziejuje Osle) kopija. Panašiais laivais atplaukę švedai ir danai bandė užkariauti pietų Kuršą. Šis laivas laikomas gražiausiu iš išlikusių vikingų laivų. Yra pastatyta daug jo kopijų nuo "Vikingo" (1892 m.) iki "Gajos" 1998 m.

„Dangės flotilėje“ Baltarusijoje pastatytas "Jotvingis" dalyvauja antri metai.

Burinė valtis "Laumė"

Tai – pirmasis atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje jūrų skautų pastatytas "Petite Brise" modelio mokomasis burinis laivas. Tokio tipo laivais jaunuoliai mokosi buriuoti Didžiojoje Britanijoje. Pernai vykusiose laivo statybose dalyvavo 20 Ukmergės jūrų skautų, vadovų bei norinčių prisidėti jaunuolių. Jos truko 7 mėnesius.

2015 m. rugpjūčio 15 dieną, Pabaisko regatos (Žirnajų ežere) metu laivas buvo šventinamas ir priimtas į jūrų skautų laivyną. Burinė valtis Laumė priklauso Ukmergės jūrų skautams. Ji aktyviai naudojama įvairių stovyklų ir žygių metu, pristatoma viešuose renginiuose ir regatose.

Burinis ketas "Dangė"

Ketas (angl. catboat) yra nedidelis burinis laivas su vienu stiebu, įtvirtintu ties laivapriekiu. Pasižymi apvalainu, lengvu ir mažai nugrimzdusiu mediniu korpusu. Turi nuleidžiamą kilį (švertą) ir gafelinio tipo burę. Tipiniai konstrukciniai matmenys – laivo ilgis atitinka pusę jo pločio. Vertinamas dėl paprastos konstrukcijos, lengvo valdymo, didelės talpos ir mažos grimzlės.

Šis burinio laivo tipas atsirado XIX a. viduryje Niujorko apylinkėse. Naudotas žvejybai ir krovinių transportavimui JAV šiaurės rytų pakrantėje. XX a. pr. tapo įprastos ketų regatos. Dabar ketai – vienadienių pasiplaukiojimų pramoginiai laiveliai sekliose vandenyse, tokiuose kaip Kuršių marios.

Ketą „Dangė“ 2011 m. pastatė klaipėdietis laivų ir medžio meistras Kastytis Bartusevičius, nuo 2013 m. laivas priklauso Juliui Namavičiui iš Kintų.

Gafelinis šliupas

Tai – burinė valtis, perdaryta iš irklinės gelbėjimo valties. Korpusas pagamintas iš bakelitinės faneros, valtis sveria 2 tonas. Laive įstatytas stacionarus motoras „Ford“ 25 AJ.

Gafelinio šliupo savininkas Darius Šukys sako: „Gikas trenkė per smegenis – susirgau buriavimu. Klaipėdoje susiradau valtį, statytą Krasnojarske 1962 metais. Pridėjau bures ir turiu burinį laivelį. Rekonstrukcija truko ne vienerius metus, dėl to nesigailiu. Didžiosios pasaulio valstybės geresnio kreiserio per penkis metus irgi nepastato“.

Motorlaivis "Lillan"

Motorlaivis „Lillan“ pastatytas 1976 m. Ilgis – 8,5 m, plotis – 3,5 m. Laive – bendra vairinė su kajute, atskira kajutė poilsiui. Laivo interjeras – autentiškas: švediškas maumedis, raudonmedžio antstatas, tiko denis, bortai iš klinkerinių būdu suleistų pušinių lentų, ąžuoliniai špantai (rėmai).

Tai - „Snipa“ tipo apvalių korpuso linijų motorlaivis, populiarus pramoginis šcherais ir fiordais išraižytų Skandinavijos pakrančių laivas. Labiausiai paplitęs Švedijoje. Šiuo metu pritaikytas turistinėms kelionėms Lietuvoje: Kuršių mariose ir Nemuno deltos regione.

Laivo savininkas - Arūnas Bartkevičius (Kaunas).

Vikingų laivas „Pardus“

Senovinis laivas „Pardus“ pastatytas Latvijoje pagal Gokstado (Norvegija) vikingų laivo pavyzdį. Tokio tipo laivu, 1893 m. 13 Norvegijos žvejų, vadovaujami kapitono M. Andersono, per 40 parų perplaukė Atlanto vandenyną nuo Bergeno iki Čikagos. Kelionės metu išryškėjo puikios šio laivo savybės – net ir esant dideliam bangavimui, jį valdyti gali vienas žmogus.

Laivo „Pardus“ ilgis – 9 m, plotis – 2,20 m, stiebo aukštis – 7 m, burių plotas – 14 kv. m.

„Pardus“ įgula – X–XII amžiaus istorinės rekonstrukcijos klubo nariai. Korpusas – ąžuolinis, degutuota povandenine dalimi. Senovės slavų kalboje "pardus" reiškia „leopardas“. Taip pavadintas pats laivas, o laivo priekį puošia išskaptuota leopardo galva. Tokios figūros viduramžiais artėjant prie kranto turėjo būti nuimamos, kad neužrūstinti dievų.

Laivas „Pardus“ priklauso istorinės rekonstrukcijos klubui „Baltic Snakes“, Latvija.

Sielininkų valtis „Vytis“

Valtis „Vytis“ atkurta pagal Neries valtį, naudojamą sėliams plukdyti ir pastatyta pagal išlikusią graviūrą iš K. Tiškevičiaus ekspedicijos prieš 150 metų. Valtis šiek tiek panaši į Deltos vidutinę irklinę: turi šprintinę burę, vairą – tik šoninio šverto nesimato. Panašumą galima paaiškinti tuo, kad po Septynerių metų karo suintensyvėjo sielių plukdymas Lietuvos upėmis, o sielininkų galutinis tikslas buvo Klaipėda.

Valtimis „Vytis“ ir „Rusnietis“ buvo organizuotas neeilinis plaukimas „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“.

„Vytį“ pastatė laivadirbys Simas Knapkis.

Parengta pagal Lietuvos jūrų muziejaus informaciją