Kažkodėl į akis nebepakliūva voverė rate. Tikriausiai gyvūnų teisių gynėjai įsikišo, ir voverės laisvos spraigo miške. Kadangi miškuose reikalų neturiu - neuogauju, negrybauju, - tai, turbūt, paskutinį kartą liuoksinčią voverę mačiau Palangos Tiškevičiaus parke.
Dabarties voverės, tokios pasunkėjusios, rate įvaizdį galėčiau prisitaikyti sau - viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu...
Sujaudino, iki ašarų sujaudino mokytojos išpažintis: "Esu mokytoja. Renkuosi ne bilietą į laisvę, bet Laisvę! Laisvę mąstyti, laisvę rinktis, laisvę gyventi su savo įsitikinimais, vertybėmis, jausmais... Laisvę gyventi Tiesoje! Ne primestoje! Neįtikina manęs visa tai, kas vyksta, logika nepagauna kampų, tačiau esu verčiama... Skiepas ar testas - nesvarbu. Ne jų bijau. Baisu yra prievarta ir totalus pasaulio nužmoginimas! Nepasirašau tam!
Mokytojas neturi būti paviršutiniškas, mokyti tik iš knygelių. Jis turi būti ieškotojas, atradėjas, abejotojas, netgi kažkiek mokslininkas... Juk dirbame jautriausioje sferoje.
Todėl tikrai nesuprantu mokytojų nenoro, nesugebėjimo suprasti, ar ieškoti tiesos, informacijos, kas čia vyksta. Pastebėjau, kad manantys esą patys protingiausi kalba tv frazėmis...
Gal visko ir nesužinosim (duokDie, kad taip būtų), tačiau, matyt, taip ir reikia mūsų bendruomenei, toliau svaičiosim apie kažkokius prestižus, jei nesugebam apginti net tai, ką turime...
Ir, jei reikėtų rinktis - mirti ar atsisakyti savęs, rinksiuosi pirmąjį.
Nes čia tik pradžia."
Nepažįstu aš tos mokytojos. Bet išgirdau jos sielos šauksmą. Voverės rate šauksmą.
Žinoma, tuoj radosi ir smerkiančių dėl prasiveržusio skausmo - beletristika.
Manau, kad tai buvo sėdmaišinio "balsas". Sėdmaišinio, gyvenimą pažįstančio tik tiek - į burną, skrandį - gyvenimas yra gražus už tėtukų pinigus. Gal jau spėjo ir prisiklijuoti prie kokių "projektėlių" fondososinimo...
Radosi ir adekvatus balsas tam sėdmaišiniui sutramdyti: "Kai kurių lubos žemiau už kai kurių grindis..."
...Kažkaip nelabai linksmai čia viskas susiklostė. Kai lauke toks grožis.
Nežinau, kiek tame tiesos, bet girdėjau gandą - mokytoja įsigudrino nuotolines pamokas "transliuoti" iš Maldyvų. Pagalvojau - o kodėl gi ne?
Bet tam juk reikalinga diiiidelė drąsa. Pirmiausiai įveikti vaikų, jų tėvų mąstymo stereotipus, o gal ir ryžtis karui su bent kelių ministerijų klerkais. Kaip jie čia - negyvuos žiemos speiguos, o kažkokia ten - Maldyvuose...
Beje, dairytis pro langą juk galėčiau ir kokioje Tasmanijoje. Juk toji pandemija apžiojusi visus žemynus. Net Antarktidą. Tik, - ar man pačiai būtų įdomu dairytis svetimoje šalyje, svetimoje kultūroje?
Čia jau būtų visai kiti reikalai ir reikaliukai. Beveik sėdmaišiniai.
Rašyti komentarą