Gyvenimas pro langą: visada būna pirmas kartas

2021-01-01 08:37

119 - oji istorija, 2021 sausio 1, penktadienis

Žinokit, neprisilupau. Nors, Garbės žodis, turėjau tokių ketinimų - su draugais per nuotolį pasriūbčioti. Nesriūbčiojau, nes...

Visada būna pirmas kartas. Net tokiame mano amželyje. Pirmą kartą gyvenime per Naujaką dirbu. Iki šiol per Kalėdas, ypač sovietmečiu, - sočiai. Per Naujuosius,- ne. Nė kiek nesigraužiu.

Mat, prisiminiau šviesaus atminimo Justiną Marcinkevičių, dar sovietmečiu interviu "Jaunimo gretoms" (buvo toks žurnalas kadaise) pareiškusį maždaug taip: jam šventė - Kalėdos, o Naujieji - prie darbo stalo.

Toli gražu man lygintis su poetu. Bet per Naujaką dirbti - kas uždraus? Beje, tas pats man autoritetas, kurį kažkodėl ir kažkas dabar maišo su purvu, yra pasakęs,- slegia neatlikti darbai. Taigi, mane irgi slegia. Tai ir barškinau klaviatūrą, retsykiais pažvelgdama pro langą.

Atvirai prisipažinsiu - visi tie draudimai eiti prie eglučių, nors visai neketinau, užrūstino. Kaip ir policijos šulų kreipimaisi į Lietuvos gyventojus pranešti, kur vyksta baliai.

Šiek tiek gimusi dar "užgreibiau" Stalino laikų. Kai tėvai namuose kalbėdavosi pašnibždom. Kad tik kas nors nenugirstų ir neįskųstų.

Ai, čia ne vietoje ir ne laiku. Bet raginimas skųsti baliavojančius kaimynus, jedryštvai rogės, užrūstino.

Uždrausti fejerverkai oficialūs - mat juos tiuliuliu. Per Naujakus pagalvodavau - kiek, kažin, milijardų į orą ištratinama per pasaulį, kokiam Niujorkui lenktyniaujant su Sidnėjumi, o kokiai Kopenhagai su Paryžiumi ar Londonu. Lenktynės, visur lenktynės - žemėje ir danguje.

Kai dar gyvenau Klaipėdos senamiestyje, name priešais gyveno vienišė menininkė. Nežinau, kaip ji švęsdavo Kalėdas, tuo labiau Naujuosius pasitikdavo. Bet kartą, sutikta snieguotoje gatvėje sausio 1 - ąją ir pasveikinta su Naujaku, emocijų neslėpė, sakydama, kaip Naujųjų rytą buvę smagu vaikščioti po puošnią ir snieguotą, bet beveik tuščią Klaipėdą. Ir kaip buvę gaila retų sutiktų svirduliuojančių žmonelių...

Na, kiekvienas gyvenimą matuojam pagal save. Ir gyvenam, kaip norim, arba - kaip išeina.

O draudimų bei tramdymų daugelis, o gal ir visi, nekenčiam. Nuo mažumės. Bet kartais vis dėlto tenka paklūsti. Nes laisvė be atsakomybės - nelabai kas.

Pirotechnikos garsus vakar girdėjau turbūt nuo 18 val. Tokius pavienius. Gal Naujieji atėjo į kokią šalį, kurioje gyvena klaipėdiečių giminaičiai, ir jiems bus parodyta - Naujuosius pasitinkam drauge. Pirotechnika sproginėjo ir 20 val. Ir iki pat 24 val. šen bei ten sproginėjo.

Na, o mano kvartalas tikrai neapsikiaulino - raketos skraidyti pradėjo dar prieš vidurnaktį. Tratino beveik iki pusės pirmos. Žinoma, tie kvartaliniai fejerverkai, kadaise "nuotoliniu būdu" matyti iš Sidnėjaus, jiems neprilygo, bet...gausiai papoškėjo.

Kaip pranešė "agentai" iš įvairių Klaipėdos miesto rajonų, o ir aplinkinių miestui gyvenviečių, fejerverkų nestigo visame mieste. Spėju, - pirotechnikos pardavėjai iš bado nemirs.

Kaip sutiksi Naujus, taip ir bus - toks prietaras. Yra pasitaikę, kai pasitikau karščiuodama lovoje. Tačiau juk toje lovoje nekarščiavau visus metus...

Šioje vietoje norėčiau pakelti taurę, kam nors paskambinti ir pasakyti - ei, suslakam, pasibučiuojam ir toliau važiuojam.

Bet rytas - ankstyvas. Tiek to, gal suslaksim kada nors gyvai - ir už tą Naujaką, ir už gimtadienius, ir už gimusius sūnus, dukras, anūkus ir proanūkius. Sveiki, sulaukę tų 2021.